Miško sertifikavimas
Miško sertifikavimas – procesas, kurio metu užtikrinamas miško atitikimas iškeltiems standartams. Iš tokių miškų paprastai gaunama sertifikuota mediena ir jos gaminiai.[1] Miškų sertifikatai yra kuriami siekiant skatinti tvarią miškotvarką, sumažinti neteisėtus miško kirtimus, miškų bei biologinės įvairovės nykimą, didinti socialinę miško savininkų atsakomybę, užtikrinti ilgalaikę iš miško gaunamą ekonominę naudą, patenkinti vartotojų, norinčių įsigyti žinomos kilmės medienos gaminius, poreikius. Sertifikuota mediena ir jos gaminiai (fanera, popierius, baldai ir pan.) paprastai žymimi specialiais ženklais.
2011 metų viduryje sertifikuoto miško plotai siekė 375 mln. ha, 90 % jų buvo šiaurės pusrutulyje.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmosios miško sertifikavimo sistemos buvo sukurtos siekiant užtikrinti vieningas technines medienos savybes. Vėliau, pradedant XX a. devintuoju dešimtmečiu, augant nevyriausybinių organizacijų bei vartotojų susidomėjimui aplinkosauginiu ir socialiniu medienos gavybos poveikiu, sertifikavimas palaipsniui apėmė ir šiuos aspektus, įtraukdamas ekologinėje žemdirbystėje, sąžiningoje prekyboje ir kitose srityse keliamus reikalavimus.
Vienas iš pirmųjų bandymų įvesti pastarojo tipo miško sertifikavimą buvo Žemės Draugų ir Didžiosios Britanijos vyriausybės inicijuotas kreipimasis į ITTO dėl tropinių miškų darnaus naudojimo reikalavimų sukūrimo. Pasiūlymas 1992 m. buvo atmestas, argumentuojant, kad tarptautinė medienos prekyba nėra pagrindinė miškų nykimo priežastis. Aplinkosaugos NVO, kartu su medienos kompanijomis ir kitomis suinteresuotomis pusėmis, nusprendė kurti savarankišką sertifikatą ir 1993 m. įsteigė Miškų valdymo tarybą (Forest Stewardship Council (FSC)).
Iki 1997 metų FSC išliko vienintelė veikianti tvarios miškotvarkos sertifikavimo sistema, kol Europoje nebuvo įkurta Miško pažymų patvirtinimo programa (Programme for the Endorsement of Forest Certification (PEFC)), apimanti mažesnes (regionines, valstybines) sertifikavimo sistemas.
Populiariausi sertifikatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Beveik visi sertifikuoti miškai priklauso dviem sistemoms:[3]
- Miško pažymų patvirtinimo programos (PEFC) – skėtinės organizacijos, vienijančios virš dešimties regioninių sertifikatų ir 2011 m. pabaigoje apėmusios 245 mln. ha miškų.[4]
- Miškų valdymo tarybos (FSC), kuri 2012 m. rugpjūčio duomenimis buvo sertifikavus 157 mln. ha miškų.[5]
Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nėra vieningo sutarimo, kokius reikalavimus turi atitikti sertifikuotas miškas, tačiau tipiška tvarios miškotvarkos sertifikavimo sistema vertina teisinius, techninius, aplinkos ir socialinius aspektus.[6]
- Teisiniai: miško nuosavybės teisėtumas, veiklos legalumas (vietos ir tarptautinių teisės aktų laikymasis), miško apsauga nuo savavališkos pašalinių asmenų veiklos.
- Techniniai: miško naudojimo planavimas (trumpalaikis ir ilgalaikis), miško inventorizacijos vykdymas, miško apsauga nuo ligų, gaisrų ir kitų natūralių grėsmių, tinkamas plantacijų sodinimas.
- Aplinkos: poveikio aplinkai vertinimas, aplinkos saugojimas, tinkamas atliekų tvarkymas.
- Socialiniai: darbuotojų saugumo užtikrinimas, darbuotojų teisių nepažeidinėjimas (įskaitant vaikų darbo draudimą), socialinio poveikio aplinkinėms bendruomenėms vertinimas.
Procesas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miškai sertifikuojami savininkui pateikus prašymą sertifikavimą vykdančiai organizacijai. Ši, atlikus pirminį patikrinimą, informuoja, kokie aptikti neatitikimai su keliamais reikalavimais. Juos ištaisius, vykdomas pagrindinis patikrinimas ir paruošiama ataskaita. Ją, siekiant sumažinti korupciją, nagrinėja atskirai veikiantis komitetas, priimantis galutinį sprendimą dėl akreditacijos. Jeigu sertifikatas suteikiamas, vykdomi reguliarūs patikrinimai, siekiant įsitikinti, jog laikomasi iškeltų standartų. Paprastai patikrinimus leidžiama daryti ir su sertifikatus teikiančia organizacija nesusijusiems tretiesiems asmenims, kaip kad NVO.[7]
Mediena ir jos gaminiais prekiaujančios kompanijos gali gauti papildomus sertifikatus, susijusius su griežtesne produkto kilmės priežiūra. Jos metu registruojamas kiekvienas medienos savininko pasikeitimas arba perdirbimo etapas, kas leidžia žinoti konkretaus galutinio gaminio istoriją ir išvengti nesertifikuotos medienos pateikimo kaip sertifikuotos.[8]
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2011 metų viduryje sertifikuoto miško plotai siekė 375 mln. ha. Kasmet jie auga, tačiau pastebimas lėtėjimas. 90 % visų plotų buvo šiaurės pusrutulyje, daugiausiai Šiaurės Amerikoje (beveik 33 % visų miškų) ir Europoje (58 %). Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje sertifikuotų miškų dalis siekia 1–2 %.[9]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ruth Nussbaum. The Forest Certification Handbook. CRC Press, 2005
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Ruth Nussbaum, p. 1
- ↑ Forest Products Annual Market Review, 2010–2011, UNECE
- ↑ Forest Products Annual Market Review, 2010–2011, UNECE
- ↑ PEFC Annual Review 2011 Archyvuota kopija 2012-09-04 iš Wayback Machine projekto., PEFC
- ↑ Facts and Figures August 2012[neveikianti nuoroda], Forest Stewardship Council
- ↑ Ruth Nussbaum. The Forest Certification Handbook. CRC Press, 2005, p. 31-32
- ↑ Ruth Nussbaum, p. 37-38
- ↑ Ruth Nussbaum, p. 64-65
- ↑ Forest Products Annual Market Review, 2010–2011, UNECE