Medžių riba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Medžių riba, matoma Uoliniuose kalnuose

Medžių riba – ekologinė juosta kalnuose, poliarinėse ar dykumų srityse, iki kurios auga medžiai. Toliau už jos medžiai nebepajėgūs augti dėl nepalankių sąlygų – šalto klimato, nepakankamos drėgmės, netinkamo slėgio. Ten driekiasi tundra, alpinės pievos, arktinės dykumos, akmenynai ir sniegynai. Ties medžių riba augantys medžiai yra labai skurdūs, kreivi, dažnai virtę krūmokšniais. Dėl stiprių vėjų ir atšiaurių sąlygų susidarę ištisi kreivamiškiai.

Medžių ribos aukštis kalnuose priklauso nuo geografinės padėties ir klimatinių sąlygų: tropinių sričių kalnuose medžių riba siekia 3000–4000 m aukštį virš jūros lygio (aukščiausiai medžiai auga 5200 m aukštyje, Sachamos ugnikalnio šlaituose Anduose), Europos kalnuose (Alpės, Rila, Pirėnai) 2000–2300 m, poliarinėse srityse – 600–800 m.

Poliarinėse lygumų teritorijose medžių riba driekiasi skirtingai: dėl šiltųjų jūros srovių švelnesnio klimato Norvegijos pakrantėse medžiai auga iki 70° š. pl., Vakarų Sibire iki 66° š. pl., Aliaskoje iki 68° š. pl., šaltosios Labradoro srovės veikiamame Labaradore – tik iki 56° š. pl. Pietuose toliausiai medžiai auga Ugnies Žemės salyne.

Būdingi medžių ribos augalai: Eurazijoje – daūrinis maumedis, balkaninė pušis, kedrinė pušis, kalninė pušis, plaukuotasis beržas; Šiaurės Amerikoje – subalpinis kėnis, alpinis maumedis, Engelmano eglė, baltakamienė pušis, gajoji pušis, akuotoji pušis, lanksčioji pušis, juodoji eglė; Pietų Amerikoje – antarktinis notofagas, žemasis notofagas, kenjalis.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]