Max Ernst

Maksas Ernstas vok. Max Ernst

Maksas Ernstas
Gimė	1891 m. balandžio 2 d. Briūlis, Vokietija
Mirė	1976 m. balandžio 1 d. (84 metai) Paryžius, Prancūzija
Palaidotas (-a)	Per Lašezo kapinės
Tautybė	Vokietis

Veikla	tapytojas, grafikas, skulptorius

Vikiteka	Max Ernst
Parašas

Maksas Ernstas (vok. Max Ernst, 1891 m. balandžio 2 d. Briūlyje, Vokietija – 1976 m. balandžio 1 d. Paryžiuje, Prancūzija) – vokiečių dailininkas, skulptorius, poetas, vienas žymiausių dadaizmo ir siurrealizmo atstovų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maksas Ernstas gimė 1891 m. balandžio 2 d. Vokietijos mieste Briūlyje. Buvo antruoju iš šešių šeimos vaikų. Jo tėvas buvo griežtas katalikas, kurčnebylių mokyklos mokytojas ir tapytojas laisvalaikiu. Maksas Ernstas, pasak jo žodžių, buvo giliai paveiktas mėgstamo šeimos paukštelio mirties vaikystėje ir sesers gimimo vienu metu. Vėlesniuose M. Ernsto paveiksluose dažnas paukščio pavidalo būtybės vaizdinys. 1909 m. M. Ernstas įstojo mokytis filosofijos Bonos universitete, bet vėliau studijas metė ir atsidėjo dailei. Domėjosi psichologija ir menu, kurį kūrė mentalinių sutrikimų turintys žmonės. 1911 m. M. Ernstas susidraugavo su Augustu Make ir prisijungė prie Bonos ekspresionistinių tapytojų grupės. 1912 m. pirmą kartą buvo eksponuoti Makso Ernsto kūriniai Feldman galerijoje Kelne. Šiais metas M. Ernstas susipažino su P. Sezano, E. Munko, P. Pikaso ir V. van Gogo kūriniais parodoje Kelne. 1913 m. keliavo į Paryžių, susitiko G. Apolinerą ir R. Delonė. 1914 m. Kelne susitiko Ž. Arpą, kuris tapo ilgamečiu M. Ernsto draugu.

Pirmojo pasaulinio karo metu M. Ernstas tarnavo kariuomenėje artilerijos inžinieriumi, buvo sužeistas du kartus. 1915 m. vasarą pakeltas į karininkus ir užėmė lengvesnes pareigas štabe. Tuo metu nenutraukė tapytojo veiklos ir 1916 m. eksponavo Der Sturm („Audra“) galerijoje Berlyne. Karo pabaigoje Briuselyje M. Ernstas vedė Louise Strauss (išsiskyrė 1921 m.). Buvo paveiktas Dž. de Kiriko tapybos, 1919 m. Miunchene susitiko su P. Klė, susipažino su Ciuricho dadaistų grupės leidiniais. M. Ernstas grįžo į Kelną, sukūrė pirmuosius savo koliažus ir įsteigė trumpai gyvavusią Kelno dadaistų grupę. 1921 m. įvyko pirmoji M. Ernsto paroda Paryžiuje Sans Pareil galerijoje. 1922 m. dailininkas persikėlė į Paryžių, dalyvavo siurrealistų renginiuose su P. Eliuaru ir A. Bretonu. 1925 m. menininkas sukūrė savo pirmuosius frotažus. Jų seriją publikavo 1926 m. knygoje „Gamtos istorija“ (Histoire naturelle), bendradarbiavo su Ch. Miro kuriant scenos dekoracijas S. Diagilevo baletams. 1927 m. vedė Marie-Berthe Aurenche. 1929 m. buvo publikuotas pirmasis M. Ernsto koliažų romanas La Femme 100 têtes („Šimtas begalvių moterų“). Tais metais M. Ernstas susipažino su A. Džakomečiu, kuris tapo ilgamečiu draugu. 1930 m. M. Ernstas bendradarbiavo su Salvadoru Dali ir Lui Bunjueliu ties kino filmu „Aukso amžius“ (L'Age d'or).

Makso Ernsto skulptūros Briūlyje prie jo vardo muziejaus

1932 m. įvyko pirmoji M. Ernsto personalinė paroda JAV, Julien Levy galerijoje Niujorke. 1932 m. jo kūryba buvo reprezentuota dadaistų ir siurrealistų parodoje Šiuolaikinio meno muziejuje Niujorke. Po 1934 m. dailininkas pradėjo labiau dirbti skulptūros srityje. 1938 m. A. Bretono reikalavimu jis pasišalino iš siurrealistų grupės, apsigyveno su meiluže Leonora Carrington Provanso provincijos kaimo vietovėje. 1939 m. Maksas Ernstas, prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, buvo Prancūzijoje internuotas. 1941 m. dailininkas išvyko į JAV per Ispaniją ir Portugaliją su Peggy Gugenheim, kurią vedė sekančiais metais. Su ja išsiskyrė 1943 m. ir 1946 m. vedė amerikiečių menininkę Dorothea Tanning. Tai buvo M. Ernsto ketvirtoji ir paskutinė santuoka. 1948 m. jis priėmė JAV pilietybę, P. Eliuaro pastangomis įvyko jo personalinė paroda Denise René galerijoje Paryžiuje. 1950 m. įvyko kita personalinė paroda René Drouin galerijoje. 1951 m. suorganizuota paroda jo gimtajame mieste Briūlyje, kuri patyrė fiasko.

M. Ernstas niekuomet nebuvo pasiturintis ir padėtis pasikeitė 1954 m., kai jis netikėtai buvo pasiųstas atstovauti JAV ir buvo apdovanotas Didžiuoju prizu už tapybą Venecijos bienalėje. 1955 m. M. Ernstas įsigijo nuosavybės ir apsigyveno Prancūzijoje. 1958 m. priėmė Prancūzijos pilietybę. Vėlyvaisiais gyvenimo metais dailininkas mažiau eksperimentavo, daugiau dirbo su tradicinėmis skulptūros medžiagomis. 1975 m. įvyko jo retrospektyvinė paroda Solomon R. Guggenheim muziejuje, kuri vėliau perkelta į Paryžiaus Pompidu centrą. Maksas Ernstas mirė 1976 m. balandžio 1 d. Paryžiuje, palaidotas Per Lašezo kapinėse. Briūlyje 2005 m. atidarytas jo vardo muziejus.