Mauricijus Prozoras
| Mauricijus Prozoras | |
|---|---|
| |
| Prozorai | |
| |
| Herbas „Prozor“ | |
| Gimė | 1801 m. rugsėjo 15 d. Romainiai, Rusijos imperija |
| Mirė | 1886 m. (~85 metai) Vilnius, Rusijos imperija |
| Tėvas | Ignotas Kajetonas Prozoras |
| Motina | Anelė Oskierkaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Ona Chlopickaitė |
| Veikla | Rezistentas |
Mauricijus Prozoras (1801 m. rugsėjo 15 d. Romainiuose, Rusijos imperija - 1886 m. Vilniuje, Rusijos imperija) – 1831 m. sukilimo dalyvis, visuomenės veikėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė 1801 m. rugsėjo 15 d. Romainiuose, paskutiniojo LDK kariuomenės stovyklos viršininko Karolio Prozoro Romainių dvare. Studijuodamas Vilniaus universitete susidraugavo su Adomu Mickevičiumi, kuris ne kartą lankėsi Romainiuose. 1831 m. M. Prozoras subūrė ir vadovavo Kauno apskrities sukilėliams, o 1831 m. balandžio 8 d. su kitų apskričių sukilėliais puolė Kauną. Dviem mėnesiams jį užėmė, tačiau išvaryti rusų kariuomenės nepavyko, pasitraukė į Jonavą. Surinkęs apie 1000 sukilėlių užėmė Karmėlavą. Pralaimėjo mūšį prie Turžėnų, Kėdainiuose gynė tiltą per Nevėžį, šis mūšis vadinamas Kėdainių mūšiu. 1831 m. gegužės 5 d. išgelbėjo sukilėlio K. Zaluskio korpusą, prie Baisogalos sulaikęs caro kariuomenės ulonus. Persikėlęs per Nemuną, traukėsi į Gardiną, bet grįžo į Kėdainius ir susijungė su generolo Antano Gelgaudo vadovaujamais lenkų daliniais. Su raitelių eskadronu kovėsi dėl Kauno.
Pralaimėjęs pasitraukė į Panevėžį ir 1831 m. liepos 5 d. susijungė su generolo H. Dembinskio daliniais. Gavo majoro laipsnį, vadovavo ulonų pulko eskadronui. Nuslopinus sukilimą, išvyko į Prancūziją, kur aktyviai dalyvavo lietuvių ir lenkų emigrantų veikloje. Parašė prisiminimus apie sukilimą Kauno paviete, kuriuos 1833 m. išleido Lietuvos draugijos sekretorius F. Vrotnovskis. Prašė carinės valdžios leidimo grįžti į tėvynę, kuris buvo patenkintas tik 1858 metais. Mirė 1886 m. Vilniuje.
Lenkų klasikas Henrikas Senkevičius istoriniame romane „Tvanas“ M. Prozorą pavaizdavo Andrejaus Kmitos asmenyje. Vytauto Didžiojo karo muziejus parengė iliustruotą leidinuką „Kauno pavieto 1831 m. sukilėlių vadas mjr. grafas Mauricijus Prozoras“ (Vilnius, 2007). 1994 m. nauja Vaišvydavos gatvė pavadinta M. Prozoro vardu.[1]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Robert Bielecki, Maurycy Prozor, w: Polski Słownik Biograficzny, 1984-1985, t. XXVIII, s. 540-541.
- Marek J. Minakowski, Ci wielcy Polacy to nasza rodzina, wyd. 3, Dr Minakowski Publikacje Elektroniczne, Kraków 2008, ISBN 83-918058-5-9.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Biografija Archyvuota kopija 2014-11-29 iš Wayback Machine projekto.