Mastrichto kriterijai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Mastrichto kriterijai, kitaip konvergencijos kriterijai – kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, kada ES šalys narės gali pereiti į trečią Europos Ekonominės ir pinigų sąjungos (EMU) etapą bei įsivesti eurą. 4 pagrindinius kriterijus nustato Europos sąjungos sutarties 121 (1) straipsnis. Kriterijų nustatymo tikslas yra išlaikyti kainų stabilumą Euro zonoje, į ją įsijungiant naujoms valstybėms narėms.

Kriterijai[taisyti | redaguoti kodą]

Tos šalys narės, kurios nori įsivesti eurą, privalo atitikti šiuos kriterijus:

  • (1) Infliacija. Ne daugiau kaip 1,5 procentiniais punktais didesnė nei trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių infliacijos rodiklių vidurkis.
  • (2) Vyriausybės finansai:
    • Metinis biudžeto deficitas: šalies biudžeto deficitas negali viršyti 3 % bendrojo vidaus produkto (BVP) praėjusiųjų fiskalinių metų pabaigoje. Arba bent jau reikalaujama pasiekti lygį, artimą 3 %. Išskirtinės ir laikinos išimtys yra leidžiamos tik tam tikrais atvejais.
    • Valstybės skola neturi viršyti 60 % bendrojo vidaus produkto (BVP) praėjusiųjų fiskalinių metų pabaigoje. Jei šis tikslas negali būti pasiektas dėl tam tikrų sąlygų, šis rodiklis turi būti pakankamai ryškiai mažėjantis ir rodyti, kad tinkamas lygis bus pasiektas patenkinamu tempu.
  • (3) Valiutos kursas: valstybė turi būti dalyvavusi Valiutų keitimo kursų mechanizme (ERM II) Europos pinigų sistemoje dvejus paskutiniuosius metus ir per šį laikotarpį nedevalvavusi savo valiutos.
  • (4) Ilgalaikių paskolų palūkanų norma. Nominali ilgalaikių paskolų palūkanų norma turi būti ne daugiau kaip 2 procentiniais punktais didesnė nei trijose geriausius rodiklius turinčiose valstybėse narėse (atsižvelgiant į infliaciją).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]