Masto ekonomija
Masto ekonomija – produkto vieneto savikainos mažėjimas, atsirandantis didinant produkcijos gamybos ar pardavimo mastą bei efektyvumą; gamybos sąnaudų mažėjimas augant gamybos mastui.[1]
Masto ekonomija pasiekiama kompleksiškai per įvairias priemones:
- Žaliavų įsigijimo mastas: vis didesniais kiekiais perkant žaliavas, gaunama mažesnė jos vieneto pirkimo bei logistikos kaina.
- Mechanizacija: rankinis darbas efektyvinamas panaudojant vis našesnius prietaisus. Gamybos sąnaudos mažėja darbo užmokestį paskirstant vis didesniam produkcijos kiekiui.
- Automatizacija: rankinis darbas pakeičiamas robotais ar kitokiomis autonominėmis sistemomis. Gamybos sąnaudos mažėja mažėjant darbo užmokesčio sąnaudoms, gerėjant darbo organizavimui bei našumui.
- Darbo valdymas ir specializacija: gamybos sąnaudos mažėja didėjant darbo valdymo bei procesų efektyvumui, tikslėjant darbuotojų specializacijai.
- Kapitalo įsigijimo kaina: gamybos sąnaudos mažėja vis palankesnėmis sąlygomis kredituojant kapitalą; vis didesni kreditai gaunami su vis mažesnėmis palūkanomis.
- Reklamos mastas: gamybos sąnaudos mažėja reklamos išlaidas paskirstant vis didesniam produkcijos kiekiui.
Didinant gaminamų gaminių ar teikiamų paslaugų kiekį pastoviosios, reklamos, tiriamosios, projektavimo išlaidos dalinamos iš didesnio produktų kiekio, kas mažina jų savikainą. Siekdami pasinaudoti masto ekonomija ūkio subjektai linkę jungtis. Jungiasi tiek individualia veikla užsiimantys asmenys, tiek įmonės, nors toks susijungimas dažnai apriboja jų savarankiškumą.
Gali susiformuoti ir neigiama masto ekonomija, kai vidutinės įmonės išlaidos, itin išaugus gamybos mastui, tampa didesnės, nei tam tikras kritinis lygis ir gamybos valdymas tampa labai sudėtingas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Venantas Mačiekus. Masto ekonomija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 406 psl.