Masto ekonomija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Masto ekonomija – gaminio vieneto savikainos mažėjimas, atsirandantis didinant produkcijos kiekį, ilgo laiko gamybos sąnaudų sumažėjimas išaugus gamybos mastui.[1]

Masto ekonomija pasiekiama, panaudojant įvairias priemones: perkant dideliais kiekiais žaliavas ar medžiagas (sutaupoma, perkant dėl mažesnių žaliavos vieneto kainų), vietoj žmogaus panaudojant automatinius įrenginius (sutaupoma dėl tobulesnės technikos ir geresnio gamybos organizavimo), esant geresniam darbuotojų darbo ar valdymo panaudojimui (sutaupoma didesnės specializacijos dėka), palankesnėmis sąlygomis įsigyjant kapitalą (sutaupoma imant didesnes paskolas, tačiau už jas mokant mažesnes palūkanas), mažinanat reklamos išalaidas (sutaupoma reklamos išlaidas paskirstant didesniam prekių asortimentui).

Didinant gaminamų gaminių ar teikiamų paslaugų kiekį pastoviosios, reklamos, tiriamosios, projektavimo išlaidos dalinamos iš didesnio produktų kiekio, kas mažina jų savikainą. Siekdami pasinaudoti masto ekonomija ūkio subjektai linkę jungtis. Jungiasi tiek individualia veikla užsiimantys asmenys, tiek įmonės, nors toks susijungimas dažnai apriboja jų savarankiškumą.

Pasitaiko ir neigiama masto ekonomija, kai vidutinės įmonės išlaidos, itin išaugus gamybos mastui, tampa didesnės, nei tam tikras kritinis lygis ir gamybos valdymas tampa labai sudėtingas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Venantas Mačiekus. Masto ekonomija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 406 psl.