Marvos fortas

Koordinatės: 54°53′31.02″ š. pl. 23°49′6.02″ r. ilg. / 54.8919500°š. pl. 23.8183389°r. ilg. / 54.8919500; 23.8183389
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

54°53′31.02″ š. pl. 23°49′6.02″ r. ilg. / 54.8919500°š. pl. 23.8183389°r. ilg. / 54.8919500; 23.8183389

Marvos forto liekanos prie gynybinio griovio

Marvos fortas – Kauno tvirtovės dalis antrajame fortų žiede Kauno rajone Akademijos seniūnijoje. Dar pavadinamas XI fortu arba Marvos (Noreikiškių) fortu. Prie pat nebaigto statyti objekto liekanų stovi Akademijos miestelio vandentiekio bokštas, netoliese kelias  140  KaunasZapyškisŠakiai  įsilieja į „Via Baltica".

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fortas pradėtas statyti tvirtovės I gynybiniame skyriuje netoliese buvusio Marvos dvaro. Buvo naudotasi 1909 m. tipiniu prof. Konstantino Veličkos[1] projektu, patvirtintu 1913 m. balandžio 10 d. tvirtovės plėtros plane. Planuota panaudoti masyvias monolitinio betono ir gelžbetonio konstrukcijas, atsisakant įprasto mūro. Fortas turėjo atlaikyti naujos kartos galingų artilerijos sviedinių atakas.

Atlikti darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1913 m. Marvos forto sklype atlikti statybinės aikštelės įrengimo ir aprūpinimo darbai, įvykdyta apie 75% žemės darbų: iškasta kareivinių pamatų duobė, goržos griovys iki numatyto gylio, formuoti pylimai. Vyko betonavimo, kelių tiesimo ir kiti einamieji darbai iki pat 1915 m. rugpjūčio mėn. Prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui, forto statyba vyko pagal mobilizacijos planą: pagrindinis forto pylimas buvo pritaikytas antrai tvirtovės gynybos linijai, kontreskarpo šlaite įrengtos „lapės urvo“ tipo slėptuvės. Per karą buvę įtvirtinimai susprogdinti.

Dabartinė būklė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Objektas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Vietovėje informacinėmis nuorodomis pažymėtas, minimaliai tvarkoma aplinka, kontroliuojamas želdinių augimas. Forto teritorija primena salą, kurios trapecijos formą akivaizdžiai išreiškia supantis užtvindytas gynybinis griovys. Išlikę statinių liekanų betoninių fragmentų sausumoje (labai mažai ir sunkiai randami dėl apaugusių krūmynų) ir po vandeniu. Akivaizdžios fortifikaciniam statiniui būdingos reljefo formos.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]