Martynas Kukta
| Martynas Kukta | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1875 m. vasario 1 d. Trakiniai, Kurklių valsčius |
| Mirė | 1956 m. birželio 23 d. (81 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinėse |
| Tėvas | Mykolas Kukta |
| Motina | Ona Raupelytė-Kuktienė |
| Vaikai | Stefanija Kuktaitė-Monstavičienė |
| Veikla | spaustuvininkas, verslininkas |
Martynas Kukta (1875 m. Trakiniuose, Kurklių valsčius – 1956 m. birželio 23 d. Kaune) – lietuvių spaustuvininkas, verslininkas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė pasiturinčių valstiečių šeimoje. Baigęs 4 pradžios mokyklos skyrius, nuo 1890 m. buvo Vilniaus karo apygardos štabo spaustuvės mokinys, vėliau spaustuvininko profesijos mokėsi ir dirbo Vilniaus gubernijos valdybos spaustuvėje. 1895 m. su dviem broliais išvyko į Sankt Peterburgą. Mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, dirbo karinėje spaustuvėje spaustuvininku. Paleistas iš kariuomenės ir dirbdamas raidžių rinkėju ir metranpažu Peterburgo spaustuvėse, sutaupė pinigų ir, Petro Vileišio padedamas, ten įkūrė nuosavą nedidelę spaustuvę, kurioje dirbo iki 1904 m.
Po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo grįžo į Vilnių, čia 1904 m. gruodžio mėn. leidėjui P. Vileišiui padėjo atidaryti pirmąją ir didžiausią XX a. pradžioje lietuvišką „Vilniaus žinių“ spaustuvę, 1904–1906 m. buvo jos vedėjas. 1906–1924 m. turėjo savo privačią spaustuvę Vilniuje. 1907 m. lapkričio mėn. apkaltintas antivyriausybinio turinio knygų leidyba – įtartas be cenzūros leidimo baltarusių kalba išspausdinęs Stepono Kairio žmonos Aloizos Paškievič-Ciotkos eilėraščius, jo spaustuvė dviem savaitėms uždaryta. Nuo 1917 m. M. Kuktos spaustuvė spausdino Lietuvos Tarybos oficialųjį dienraštį „Lietuvos aidas“. Signataro Petro Klimo paragintas, M. Kukta pirmasis padaugino 1918 m. vasario 16 d. paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybės aktą ir už tai nukentėjo – vokiečių kareiviai nusiaubė spaustuvę, o jį patį kelias paras kalino areštinėje.
1918 m. kartu su Jonu Rinkevičiumi, J. Dusevičiumi ir Justu Strazdu įkūrė knygų leidimo akcinę bendrovę „Švyturys“, siekdami ją paversti reprezentacine lietuviškų knygų leidykla. 1920 m. lenkų užgrobtame Vilniuje M. Kukta buvo persekiojamas dėl lietuviškos veiklos, areštuotas, todėl spaustuvę turėjo uždaryti. 1924 m. su visa spaustuvės įranga persikėlė į Kauną, 1924–1934 m. tęsė spaustuvininko veiklą iš pradžių kaip „Švyturio“ bendrovės spaustuvininkas, vėliau kaip privačios spaustuvės savininkas. 1928 m. bankrutavus „Švyturiui“, jos turtą perėmė naujai įsikūrusi „Spindulio“ spaustuvinė leidybos bendrovė, 1928–1929 m. M. Kukta dirbo šios bendrovės direktoriumi. Pasitraukęs iš spaustuvininko verslo, nuo 1935 m. keletą metų dirbo Lietuvos žemės ūkio banko archyve. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo Kauno muzikos mokyklos raštininku. Mirties diena įvairiuose šaltiniuose nurodoma skirtingai. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.[1][2]