Maroko politinė sistema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Maroko politinė sistema yra konstitucinė monarchija, turinti gerai išvystytus vidaus saugumo ir tradicinius monarchijos institutus, bet silpnas politinių partijų ir parlamento struktūras. Maroko politinė sistema charakterizuojama, kaip neribotomis karaliaus teisėmis į vyriausybę su minimaliomis premjero ir įstatymo leidybos teisėmis, bei silpna teisine sistema. Šalyje draudžiama kritiškai pasisakyti apie karalių, jo šeimą, monarchijos koncepciją, karaliaus pajamas ir Maroko teises į Vakarų Sacharą.

Valstybės vadovai

Pareigos Pavardė Partija Vadovauja nuo
Karalius Mohamedas VI 1999 m. liepos 23 d.
Premjeras Abasas El Fasi 2007 m. rugsėjo 19 d.

Konstitucija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindines Maroko karalystės teises užtikrina konstitucija, kurią pirmą kartą išleido karalius Hasanas II–is 1962 m. 1970 m. pagrindiniai įstatymo tekstai buvo pakeisti, o 1972 m. buvo išplėstos parlamento ir premjero teisės. Šių pataisų dėka 1996 m. buvo suformuotas dviejų rūmų parlamentas, o rinkėjai gavo teisę labiau įtakoti renkant šalyje valdžios institutus. Remiantis konstitucijos 2 straipsniu, Maroko karalius yra religinis šalies valdovas ir aukščiausias tautos atstovas, šalies vieningumo simbolis, tvirtumo garantas, bei valstybes gyvybingumo simbolis. Karalius yra pagrindinė figūra šalies valdyme ir marokiečių gyvenime, o monarchija neša pagrindinį politinės valdžios krūvį.

Vykdomoji valdžia[taisyti | redaguoti kodą]

Šalies premjerą skiria karalius, kuris yra vykdomosios valdžios vykdytojas. Premjeras vadovauja Ministrų Tarybai, kuri prižiūri visus valstybinius reikalus. Vyriausybės vadovas formaliai turi teisę savarankiškai parinkti ministrus, bet pagrindinius ministrus skiria karalius. Pvz.: 1997 m. karaliaus paliepimu premjerui Abdarrachmanui Jusufui suformuoti vyriausybę, galiausia pats karalius parinko ministrus. Visi ministrai atsiskaito karaliui. Be to karalius turi teisę valdyti šalį, išleisti įsakymus, ką jis ir padarė 19651977 m., kai sustabdė konstituciją ir paleido vyriausybę. Paskutiniu metu karalius vyriausybę formuoja iš technokratų, nesurištų su politinėmis partijomis ir organizacijomis.

Parlamentas[taisyti | redaguoti kodą]

Maroko parlamentas egzistuoja nuo 1956 m. 1996 m. pakeitus konstituciją, 1997 m. buvo suformuotas dviejų rūmų parlamentas: Tarybų rūmai su 270 vietomis ir Atstovų rūmai su 325 vietomis. Deputatai į Tarybų rūmus renkami devyneriems metams per netiesioginius rinkimus pagal sąrašą iš miesto ir kaimo Tarybų, Prekybos rūmų, pramonės, verslo profesinių sąjungų. Į Atstovų rūmus visi deputatai renkami penkeriems metams paskelbus visuotinius rinkimus. Parlamentas priima metinį biudžetą, kurį pasiūlo karalius, tvirtina ministrų kabinetą, svarsto vyriausybės pasiūlytus įstatymų projektus, sudaro įvairius komitetus ir pan.

Politinės partijos ir visuomenės demokratizavimo procesai[taisyti | redaguoti kodą]

Maroke egzistuoja daug partinė sistema, o pagrindinės politinės partijos yra susijungusios į koalicijas. Autoritarinis Hasano II-jo režimas rėmėsi tik trimis: Liaudies Judėjimo (pranc. Mouvement Populaire), Konstitucinės Sąjungos (pranc. Union Constitutionelle) ir Liaudies–Demokratine (pranc. Parti National-Démocrate) partijomis, o 2007 m. rugsėjo 7 d. rinkimuose jau dalyvavo daugiau nei trisdešimt partijų:

2007 m. rugsėjo 7 d. rinkimų rezultatai

-

Partija Balsai  % Vietos +/-
Nepriklausomybės Partija (Hizb al-Istiqlal/Parti d'Independence)* 494 256 10,7 52 +4
Teisingumo ir Raidos Partija (Parti de la Justice et du Développement)* 503 396 10,9 46 +4
Liaudies Judėjimo (Mouvement Populaire) * 426 849 9,3 41 +14
Tautos nepriklausomas judėjimas (Rassemblement National des Indépendents)* 447 244 9,7 39 -4
Liaudies Jėgų Socialistinė Sąjunga (Union Socialiste des Forces Populaires)* 408 945 8,9 38 -12
Konstitucinės Sąjungos (Union Constitutionelle) 335 116 7,3 27 +11
Progreso ir Socializmo Partija (Parti du Progrès et du Socialisme)* 248 103 5,4 17 +6
PND–Al Ahd Sąjunga (Union PND–Al Ahd)
x Jungtinis sąrašas
x Liaudies Demokratinė Partija (Parti National-Démocrate)
x Susitarimo Partija (Parti Al Ahd)
253 816
139 688
56 176
57 952
5,5
3,0
1,2
1,3
14
8
3
3
-3
Demokratinių Jėgų Frontas (Front des Forces Démocratiques) 207 982 4,5 9 -3
Demokratinis ir Visuomeninis Judėjimas (Mouvement Démocratique et Social) 168 960 3,7 9 +2
PADS–CNI–PSU Sąjunga (Union PADS–CNI–PSU)
x Jungtinis sąrašas
x Liaudies Kongreso Partija (Parti du Congrès National Ittihadi)
x Demokratinė Socialistų Avangardo Partija (Parti de l'Avant-garde Démocratique Socialiste)
Jungtinė Socialistų Partija (Parti socialiste unifié)
148 011
98 202
25 695
3 761
20 353
3,2
2,1
0,6
0,1
0,4
6
5
1
-
-
+5
Leiboristų Partija (Parti Travailliste) 140 224 3,0 5 +5
Aplinkosaugos ir Vystymo Partija (Parti de l'Environnement et du Développement) 131 524 2,9 5 +3
Atsinaujinimo ir Teisingumo Partija (Parti de Renouveau et de l'Équité) 83 516 1,8 4 +4
Marokiečių Demokratinė Sąjunga (Union Marocaine pour la Démocratie) 76 795 1,7 2 +2
Socialistų Partija (Parti Socialiste) 67 786 1,5 2 +2
Laisvės Aljansas (Alliance des Libertés) 34 801 08 1 -3
Piliečių Jėgos (Forces Citoyennes) 31 207 0,7 1 +1
Piliečiai ir Iniciatyvinė Plėtra (Initiative Citoyenneté et Développement) 50 278 1,1 1 +1
Atgimimo ir Dorovės Partija (Parti de la Renaissance et de la Vertu) 36 781 0,8 1 +1
Reformų ir Plėtros Partija (Parti de la Réforme et du Développement) 47 141 1,0 0 -3
Maroko Liberalų Partija (Parti Marocain Libéral) 46 526 1,0 0 -3
Demokratinį Nepriklausomybės Partija (Parti Démocratique et de l'Indépendance) 31 105 0,7 0 -2
Veiksmų Partija (Parti de l'Action) 24 384 0,5 0 0
Socialistinė Centro Partija (Parti du Centre Social) 22 826 0,5 0 0
Vilties Partija (Parti de l'Espoir) 16 376 0,4 0 0
Al-Badil al-Hadari Partija (Parti d'al-Badil al-Hadari) 15 600 0,3 0 0
Demokratinė Socialistų Partija (Parti Socialiste Démocratique) 10 973 0,2 0 -6
Atgimimo Partija (Parti Annahda) 10 156 0,2 0 0
Laisvės ir Socialinio Teisingumo Partija (Parti de la Liberté et de la Justice Sociale) 5 452 0,1 0 0
Kitos - 1,7 5 +5
Viso: (dalyvavo 37 %) 325
Šaltinis: Oficialus rinkimų rezultatai
* Vyriausybinės koalicijos narės

Maroko teisinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Maroko teisinę sistemą sudaro kelios teisinės sistemos, kurių pagrindinė yra islamo. Jau nuo ankstyvojo Viduramžio, Maroko visuomenė rėmėsi šariatu ir vietoj tradicinio teisėjo buvo Kadi (arab. قاضي). Pagrindinės Maroko religinės–juridinės sunitinės pakraipos mokyklos seka Madhhab mokymu, pavadinto Imamo Maliko ibn Anaso (Malik ibn Anas ibn Malik ibn 'Amr al-Asbahi) (arab. مالك بن أنس) vardu. Žydų bendruomenės gyvenimas reglamentuotas žydų įstatymais, berberų, kurie priklauso islamo visuomenei, įstatymai grindžiami genčių, o užsieniečių – Europos valstybių įstatymai.

Iki 1900 m. šalyje buvusiems diplomatams, užsienio prekeiviams negaliojo Maroko įstatymai. Šalį valdant prancūzams galiojo prancūziški ir islamiški teisės kodeksai. Dabar Maroko teisinė sistema turi musulmoniškų, tradicinių genčių ir prancūziškų teisės įstatymo kodeksų. Kaimuose kasdieninius ūkio, santuokos, turto paveldėjimo klausimus sprendžia tradiciniai bendruomenės įstatymai. Didžioji dalis prekybos, administravimo įstatymo kodeksų Marokas perėmė iš Prancūzijos teisės kodeksu, o asmeninį musulmonų statusą apsprendžia šariato teismas.

Maroko teisinė sistema susideda: vietiniai teismai, esantys kiekvienoje bendruomenėje ar rajone, regioniniai teismai, apeliaciniai teismai ir Aukščiausias teismas Rabate. Egzistuoja dar ir karinių teismų sistema. Valstybės pareigūnų piktnaudžiavimus tarnyba prižiūri Aukščiausieji teisingumo rūmai. Teisėjo pareigas gali eiti tik Maroko pilietis, teismo kalba – arabų, teismo procesą dažniausiai veda vienas teisėjas.

Žmogaus teisių pažeidimai[taisyti | redaguoti kodą]

19701980 m. žmogaus teisiu pažeidimai Maroke buvo pasaulio visuomenės dėmesio centre. Politinių teisių šalyje nebuvimas privedė prie represijų, areštų ir politinių kalinių skaičiaus augimo. Daugelis Maroko gyventojų jautė baimę prieš valdžią ir nežinojo savo teisių. 1990 m. miestuose suaktivėjus žmogaus teisių judėjimo organizacijoms, Karalius Hasanas II–sis suformavo žmogaus teisių Konsultacinę tarybą, o 1993 m. vyriausybė įkūrė Žmogaus teisių ministeriją, kuriai vadovauti buvo paskirtas, žinomas kovotojas už žmogaus teises, Omaras Azimanas (Omar Azziman). Nuo 1997 m. Omaras Azimanas vadovavo įkurtai Teisingumo ministerijai[1].

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]