Markvardas fon Zalcbachas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Markvardas fon Zalcbachas (vok. Marquard von Salzbach, Markward von Salzbach) – Vokiečių ordino riteris, suvaidinęs ryškų vaidmenį Lietuvos ir Ordino santykių raidoje 1389–1410 m. Žalgirio mūšio dalyvis.

1384 m. liepos mėn. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas paėmė fon Zalcbachą į nelaisvę. Tuo metu Vytautas ir Jogaila po 1381–1384 m. tarpusavio konflikto buvo susitaikę. Tada Markvardas buvo Naujojo Marienburgo pilies prie Nemuno kaštelionas.[1] Markvardas tapo Vytauto draugu ir artimu patarėju. 1389 m. vėl prasidėjus konfliktui su Jogaila Vytautas pasiuntė kaip savo atstovą į Ordiną diplomatiniams ryšiams su Ordino riteriais užmegzti.[2]
Atgavęs laisvę Markvardas grįžo į Ordiną ir tapo Ragainės kaštelionu ir vertingu Lietuvos klausimų ekspertu, nes laisvai kalbėjo lietuviškai ir gerai išmanė kunigaikščio dvaro reikalus.[3] Vytautui ėmus kariauti su Ordinu, Markvardas kovėsi prieš Lietuvą, bandė užkariauti Žemaitiją.[4] Markvardas padėjo sudaryti 1398 m. taikos sutartį (Salyno sutartis).[5], o 1399 m. Vytautui paremti atsiuntė 1600 kavaleristų, kurie kovėsi Vytauto pusėje Vorsklos mūšyje prieš Aukso ordą.[6] Mūšį lietuviai triuškinančiai pralaimėjo, ir Vytautas vos spėjo pabėgti.[7] Iš Vytauto sąjungininkų Vokiečių ordino karių gyvi išliko tik trys riteriai ir keletas kareivių.[8]

Po Vytauto sužadinto pirmojo Žemaitijos sukilimo Markvardas apkaltino Vytautą išdavyste ir beveik sužlugdė 1404 m. Racionžo taiką (lenk. Pokój w Raciążu)'[9] Po sutarties sudarymo Markvardas įžeidė Birutės atminimą.[10] Asmeninis konfliktas vis stiprėjo ir viršūnę pasiekė 1410 m. Žalgirio mūšyje, kur Markvardas dalyvavo kaip Brandenburgo komtūras.[11] Pagal Jano Dlugošo tekstą Banderia Prutenorum, Markvartą į nelaisvę paėmė Dlugošo tėvas.[12]. Vytautas įsakė Markvardui nukirsti galvą po to, kai Markvardas atsisakė atsiprašyti už įžeidimą.[13]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Urban (2003), p. 16
  2. Urban (2003), p. 19
  3. Urban (2006), p. 175
  4. Urban (2006), pp. 209, 213
  5. Urban (2006), p. 214
  6. Ivinskis (1978), p. 316
  7. Urban (2003), p. 44
  8. Ivinskis (1978), p. 318
  9. Urban (2003), p. 99
  10. Urban (2003), p. 101
  11. Turnbull (2003), p. 52
  12. Ekdahl (1992), pp. 58–59
  13. Turnbull (2003), p. 68

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Ekdahl, Sven (1992) [1976]. Jono Dlugošo „Prūsų vėliavos“ - Žalgirio mūšio šaltinis. Vilnius: Mintis. ISBN 5-89942-624-1. (Lithuanian)
  • Ivinskis, Zenonas (1978). Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Rome: Lietuvių katalikų mokslo akademija. LCC 79346776. (Lithuanian)
  • Turnbull, Stephen (2003). Tannenberg 1410: Disaster for the Teutonic Knights. Campaign Series. 122. London: Osprey. ISBN 9781841765617.
  • Urban, William (2003). Tannenberg and After: Lithuania, Poland and the Teutonic Order in Search of Immortality (Revised ed.). Chicago: Lithuanian Research and Studies Center. ISBN 0-929700-25-2.
  • Urban, William (2006). Samogitian Crusade. Chicago: Lithuanian Research and Studies Center. ISBN 0-929700-56-2.