Marius Petipa

Marius Petipa
Marius Petipa
Biografija
Pilnas vardas	Marius Ivanovich Petipa
Gimė	1818 m. kovo 11 d. Marselis, Prancūzija
Mirė	1910 m. liepos 14 d. (92 metai) Gurzufas, Krymas, Rusijos imperija
Veikla	šokėjas, baletmeisteris, pedagogas

Marius Petipa (1818 m. kovo 11 d. – 1910 m. liepos 14 d.) – XIX a. prancūzų kilmės Rusijoje išgarsėjęs šokėjas, baletmeisteris ir pedagogas.

Pasak Vytauto Grivicko, Marius Petipa beveik vienbalsiai pripažįstamas įtakingiausiu klasikinio baleto menininku.

Biografija

Marius Ivanovich Petipa gimė Marselyje, Prancūzijoje prancūzų baleto šokėjo Jean-Antoine Petipa ir aktorės bei dramos mokytojos Victorine Grasseau šeimoje. 1827, vos devynerių, Marius Petipa atliko vaidmenį tėvo spektaklyje „La Dansomani“. Ankstyvieji gyvenimo bei karjeros metai prabėgo Bordo bei Madride. M. Petipa pasižymėjo savo ilga karjera vadovaujant rusų baletui. Nuo 1869 iki 1903 Marius Petipa vadovauja rusų baletui, šis laikotarpis yra vadinamas Petipa epocha. 1907 M. Petipa su šeima atvyksta į Jaltą, tačiau greit persikelia į Gurzuf ir ten 1910 miršta.

Kūryba

Kūrybos bruožai, baletinio akademizmo estetika

Petipa kūryboje susijungia ir senosios baleto tradicijos (tęsiamos Jean Georges Noverre, Charles Lui Didelot, Julles Joseph Perrot tradicijos), ir baletmeisterio įvestos naujovės. Jo baletuose tradicijas išlaiko pantomima, kurios pagalba dėstomas siužetas, ir divertismentas spektaklio pabaigoje, tačiau jis buvo logiškai sujungtas su spektaklio siužetu. Marius Petipa nustatė baletinio spektaklio ir atskirų numerių struktūrą. Pantomiminiai ir šokio epizodai niekada nesusijungia, o eina paeiliui. Kiekvienas veiksmas yra logiškai užbaigtas siužeto, muzikos ir choreografijos atžvilgiu. Spektaklio kulminacija tapdavo grand pas ((gran pa) (didelis žingsnis) sudėtinga, turinti daug dalių muzikinė šokio forma, užgimusi romantizmo epochoje ir įgavusi užbaigtuma M. Petipa kūryboje), kuris poetiškai apibendrindavo ir atskleisdavo šokio technikos grožį, jame dalyvavo ir pagrindiniai solistai, ir demisolistai, ir kordebaletas. M. Petipa dėka vėl suklestėjo vyrų solistų šokis.
Marius Petipa sugalvojo pas de deux ((pa de dio) (žingsniai dviese) šokis dviese) struktūrą:

1. entree((antrė) (įėjimas) 1) vieno ar kelių šokėjų išėjimas į sceną. 2) pirma klasikinių šokio formų dalis, dažnai atliekanti ekspozicijos vaidmenį)
2. adagio
3. vyro variacija, balerinos variacija
4. coda

Choreografijos pagrindą jo baletuose sudaro akademinis klasikinis šokis. M. Petipa sujungė italų ir prancūzų baleto mokyklas, iš atlikėjų reikalavo idealaus atlikimo, tvarkingų pozicijų ir perėjimų. Svarbią vietą baletuose užima charakteriniai šokiai, kuriuos Petipa stilizavo pagal klasikinio šokio taisykles. Tokių šokių perkėlimas į baleto sceną istoriniu požiūriu yra nepaprastai reikšmingas M. Petipa nuopelnas. Petipa baletuose yra dviejų pavidalų šventės:

• buitinės, kuriose atliekami charakteriniai ir istoriniai šokiai
• romantinės šventės – sapnai, kurie suteikia siužetui gilumo ir panaikina mirties baimę, jų metu siužetas nevystomas.
  

Pagal libretus M. Petipa baletai skirstomi į keturias grupes:

• fantastiniai baletai („Miegančioji gražuolė“)
• buitiniai baletai („Paryžiaus turgus“)
• baletai, kuriuose atgijo senovės civilizacijos („Bajederė“)
• istoriniai baletai („Raimonda“)

Kūrybos apimtis

Marius Petipa iš viso pastatė:

• 46 originalius baletus
• 17 kitų choreografų baletų
• 35 šokius operose

Didžioji dalis jo sukurtų šokių ir šiandien yra klasikinės choreografijos pavyzdys.

Svarbiausi pastatyti baletai

• „Don Kichot“ („Don Kichotas“ 1869) libretas – Marius Petipa, choreografija – Marius Petipa, Aleksandro Gorskio
• „La Bajadera“ („Bajaderė“ 1877)choreografija – Marius Petipa
• „Raymonda“ (1898)
• „The Sleeping Beauty“ („Miegančioji gražuolė“ 1890) libretas – Marius Petipa ir Ivano Vsevololožskio, choreografija – Marius Petipa
• „Swan Lake“ („Gulbių ežeras“ 1895) choreografija – Marius Petipa ir Levo Ivanovo

Šaltiniai

1. „Baleto menas“, Vytautas Grivickas. Leidykla „Atkula“.
2. „Dažniausiai vartojamų baleto terminų žodynėlis“, Petras Skirmantas, Beatričė Tomaševičienė, Jolanta Liaugminienė. 2006 m.
3. Lietuvos Nacionalinis Operos ir Baleto teatras