Mariana Veriovkina

Mariana Veriovkina
Autoportretas (1910)
Gimė	1860 m. rugpjūčio 29 d. Tula,  Rusija
Mirė	1938 m. vasario 6 d. (77 metai) Askona,  Šveicarija
Tėvas	Vladimiras Veriovkinas
Motina	Elizaveta Daragan
Veikla	tapytoja
Žinomas (-a) už	vokiečių ekspresionizmo atstovė
Vikiteka	Mariana Veriovkina

Mariana Veriovkina (rus. Марианна Владимировна Верёвкина, vok. Marianne von Werefkin, 1860 m. rugpjūčio 29 d. (pagal Julijaus kal. – rugsėjo 10 d.) Tuloje – 1938 m. vasario 6 d. Askonoje) – iš Rusijos kilusi tapytoja, vokiečių ekspresionizmo atstovė.

Jaunystėje M. Veriovkina savo gyvenimą siejo su Lietuva, kūrybinį kelią pradėjusi nuo rusų realizmo. Vėliau linko į modernistinius meno ieškojimus. Jos paveikslams būdingi sąlygiški vaizdai, plastikos ekspresija, ryškių, atvirų spalvų koloritas. Pagrindiniai darbai saugomi meno kolekcijose: Fondazione Marianne Werefkin galerijoje Šveicarijoje, Lenbachhaus galerijoje Miunchene, Vysbadeno muziejuje.

Gyvenimas ir kūryba

Rusijoje 1860–1896

M. Veriovkina gimė Rusijoje aukšto rango valstybės ir karo veikėjo Vladimiro Veriovkino (1821–1896) ir rašytojos, pedagogės bei dailininkės Jelizavetos Daragan (1834–1885) šeimoje. Ryšium su tėvo tarnyba, ji su šeima nuolat kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Taip 1862 m. iš Tulos persikėlė į Vitebską, kur tėvas buvo paskirtas tarnauti karo komendantu. Dar vaikystėje, būdama aštuonerių metų, atvyko Į Lietuvą: 1868–1878 m. šeima gyveno Vilniuje, kur V. Veriovkinas buvo karinės apygardos viršininku. 1872–1876 m. Vilniuje M. Veriovkina mokėsi Marijos mergaičių gimnazijoje (Мариинское высшее женское училище). 1879 m. išvažiavo į Liubliną, kur su tėvais gyveno iki išvykimo į Maskvą.

„Miestelis Lietuvoje“ (1910, Museo Comunale d'Arte Moderna, Askona)

„Policijos postas Vilniuje“ (1914)

Nuo 1883 m. privačiai mokėsi pas dailininką Ilarioną Prianišnikovą Maskvos dailės, skulptūros ir architektūros mokykloje, taip pat tapė natiurmortus, vadovaujama Vasilijaus Polenovo. Po motinos mirties 1885 m. (palaidota Liepkalnio stačiatikių kapinėse) persikėlė į Sankt Peterburgą, kur tėvą paskyrė Petropavlovsko tvirtovės komendantu. Čia ji susipažino su Dailės akademijos profesoriumi, garsiu tapytoju Ilja Repinu ir tapo jo mokine.

1888 m. medžioklės metu įvyko nelaimingas atsitikimas: M. Veriovkina persišovė dešinės rankos delną, nuo to laiko mokėsi laikyti teptuką tarp smiliaus ir bevardžio piršto. Vysbadene ekponuojamas I. Repino paveikslas, kuriame pavaizduota M. Veriovkina su perrišta ranka. 1889 m. keliavo po Kaukazą. 1891 m. susipažino Aleksejumi Javlenskiu, kuris taip pat mokėsi pas I. Repiną. 1892 m. dalyvavo 20–ojoje „Peredvižnikų“ judėjimo parodoje. Tais pačiais metais I. Repinas puikiai atsiliepė apie M. Veriovkiną.

Vokietijoje 1896–1914

Susibičiuliavusi su tapytoju A. Javlenskiu, nusprendė, kad Rusijoje tapybos, ypač naujosios, mokytis nėra kur, tad reikia studijuoti užsienyje. Po tėvo mirties 1896 m. su Javlenskiu persikėlė į Miuncheną, keletą metų netapė. Pora pamažu įsitvirtino Miunchene, nutolo nuo Rusijos meninio gyvenimo, įsiliejo į vokišką meno aplinką. 1897 m. kartu su Javlenskiu, Igoriu Grabariu, Antonu Ažbe ir Dmitrijumi Kardovskiu išvyko į kelionę po Veneciją. 1905 m. tęsė tapybos užsiėmimus. Vasaromis nuolat lankėsi Prancūzijoje. Ypač ją žavėjo Paryžiaus naujoji tapyba, pirmiausia postimpresionizmas ir fovizmas (Vincentas van Gogas, Anri Matisas). Tarp savo draugų jaunų vokiečių propagavo prancūzų tapybos atradimus, todėl ji net turėjo pravardę „prancūzė“.

Susipažino su dailininkais Francu fon Lenbachu ir Francu fon Štiuku. Didžiąją 1908 m. vasaros dalį praleido kartu su Javlenskiu ir Vasilijumi Kandinskiu dailininkės Gabrielės Miunter namuose Murnau prie Štafelzės miestelyje (pietryčių Vokietija). Kartu sudalyvavo „Berlyno secesiono“ parodoje ir salone Sankt Peterburge.

1909 m. kovo 22 d. kartu su Kandinskiu, Javlenskiu, Aleksandru Kanoldtu ir Adolfu Erbslo įkūrė avangardinį „Naująjį Miuncheno meninį susivienijimą“ (Neue Künstlervereinigung München, N.K.V.M.), surengė pirmąją parodą Thannhauser galerijoje Miunchene. Tuo metu ji domėjosi japonų menu ir ksilografija. 1910 m. M. Veriovkinos darbai eksponuoti Rygoje ir Sankt Peterburge. 1911 m. su Javlenskiu lankydamasi Paryžiuje, susitiko su A. Matisu. 1912 m. su grupe „Mėlynasis raitelis“ eksponavo savo kūrybą Berlyno „Der Sturm“ galerijoje. Tų pačių metų gruodį kartu su Javlenskiu pasitraukė iš „Naujojo susivienijimo“. 1913 m. dalyvavo parodoje Budapešte ir Pirmajame rudeniniame vokiečių salone Berlyne.

Šveicarijoje 1914–1938

Prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui, 1914 m. su Javlenskiu persikėlė į neutralią Šveicariją. Dalyvavo parodoje Drezdene, o su „Mėlynojo raitelio“ grupe – Helsinkyje, Trondheime, Geteborge. 1917 m. padėjo šokėjui Aleksandrui Sacharovui statyti baletą Lugane. Nuo 1919 m. iki mirties gyveno Askonoje (Tičino kantonas), garsėjusioje alternatyviu gyvenimo būdu, gyvenimo reformavimo ir grįžimo į gamtą idėjomis. 1921 m. galutinai nutraukė ryšius su Javlenskiu. 1924 m. įkūrė menininkų grupę „Der Große Bär“ (liet. Didysis lokys, arba Didieji Grįžulo Ratai), kurią sudarė (kaip ir žvaidždyne 7 žvaigždės) septyni nariai. 1928 m. dalyvavo kartu su Karlu Šmitu-Rotlufu ir Kristianu Rolfsu parodoje Berlyno Nierendorf galerijoje.

Ryšiai su Lietuva

M. Veriovkinos studija Vyžuonėlėse (u. k.38865).

Dvarvietės prieigose pristatomas dailininkės gyvenimas ir kūryba

Brolis Piotras Veriovkinas (1862–1946) tarpukaryje ūkininkavo Vyžuonėlių dvare jam paliktame po žemės reformos nemažame ūkyje. Buvo parėmęs Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvę Utenos centre, ligoninės ir mokyklos įkūrimą. Veriovkinai turėjo gerą biblioteką, daug paveikslų, salone kabėjo Vyčio paveikslas. P. Veriovkinas buvo Kauno (1904–1911) bei Vilniaus (1912–1915) gubernatorius, caro Nikolajaus II karo tarnybos draugas.

Savo gimtaisiais namais M. Veriovkina visada laikė „Blagodat" dvarą Vyžuonėlėse, prie Utenos, kurį tėvai įsigijo 1879 m. Dvaras buvo tapęs Veriovkinų tėvonija, nuolatine šeimos vasaros atostogų viela. Būdama aštuoniolikos, M. Veriovkina čia pradėjo tapyti ir nusprendė būti dailininke. Jai specialiai tapybos užsiėmimams buvo pastatyta studija (Vyžuonėlių dvare išlikusi iki šių dienų). Čia ji tapydavo, priiminėdavo svečius, tarp jų ir garsius dailininkus, kurie į Vyžuonėles vyko per Utenos pašto stotį. 1893 m. spalio 15-17 d. Marianos pakviestas, vykdamas į Vakarų Europą, pakeliui iš Daugpilio geležinkelio stoties per Uteną Ilja Repinas užsuko į Vyžuonėles. Vėliau atsiliepė apie „Blagodat“ dvarą, jog jis padaręs jam puikų įspūdį. M. Veriovkina apie 1880 metus dvarą buvo apstačiusi iš Rusijos parsigabentais baldais. Vyravo tamsios koloristikos beržiniai baldai, puošti veidrodžiais. Kolekcionavo pavienes kėdes ir krėslus. Dvare buvo pakviestas tapyti ir A. Javlenskis, čia kartu su M. Veriovkina dirbęs 1893-1895 m. Taip gimė ir jų tarpusavio draugystė, susiejusi likimus. M. Veriovkina po tėvo mirties išvyko į Miuncheną.

Būdama kosmopolitė, turėdama plačius tarptautinius ryšius, M. Veriovkina iki I pasaulinio karo nuolat palaikė ryšius su Lietuva. Vilniaus dailės draugijos pavasarinėje parodoje Vilniuje 1914 m. eksponavo savo naujausios ekspresionistinės tapybos darbus. Kiek vėliau surengė savo, A. Javlenskio ir jauno vilniečio Bencion Zukerman tapybos parodą Vilniuje. Be to, Vilniaus dailės draugijoje ji skaitė paskaitą apie naująjį meną, viena pirmųjų Lietuvoje prabilusi apie abstrakčiosios kūrybos principus.

Lietuvoje 2007 m. išleista L. Laučkaitės-Surgailienės monografija apie M. Veriovkinos gyvenimą ir kūrybą. Dalis tapytojos epistolinio palikimo saugoma Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Veikia „Marianos Veriovkinos draugija“, kuri organizuoja M. Veriovkinos simpoziumus „Vizionieriai“, siekia garsinti dailininkės vardą, prikelti dvarą visuomenės reikmėms.

Lietuviški kūrybos motyvai

M. Veriovkinos kūryboje esama ryškių lietuviškų motyvų, o paveikslų pavadinimai Europos muziejų lankytojams primena dailininkės ryšius su Lietuva: „Kelias (Trys lietuvių moterys)” (1907), „Miestelis Lietuvoje“ (1910), „Šv. Onos bažnyčia Vilniuje”, „Policijos postas Vilniuje” (abu 1914).

Viešėdama pas brolį Piotrą (Kauno gubernatūroje ji praleido 1909-1910 m. žiemą), sukūrė ekspresionistinių piešinių su Kauno vaizdais, netgi kometos pasirodymą virš miesto (1910). Gubernatorius paskyrė seseriai policininką, todėl ji vakarais laisvai klaidžiojo po miestą, piešė. Paveiksluose „Damos juodais drabužiais“, „Susirinkimas“ (abu 1910) matyti gubernatūros (dab. istorinės prezidentūros) pastato vidus. Užfiksuotos scenos valgomajame ir Baltojoje salėje praturtina žinias apie čia virusį gyvenimą. Paveiksle „Prie židinio“ (1910) matomas ne tik mėlynas židinys, bet ir interjero detalės.

Personalinės parodos

• 1914 m. Baltiska Utstallnigen, Malmė
• 1980 m. Marianne Werefkin, Gemälde und Skizzen, Vysbadenas
• 2010 m. Rusų užsienio dailininkai. Mariana Veriovkina. 1860–1938, Tretjakovo galerija, Maskva
• 2014 m. Marianne Werefkin: Vom Blauen Reiter zum Großen Bären, Bremenas
• 2015 m. Sturm-Frauen – Künstlerinnen der Avantgarde in Berlin 1910–1932, Frankfurtas

Galerija

• 
  „Kelias (Trys lietuvių moterys)” (1907)
• 
  „Ruduo (mokykla)“ (1907)
• 
  „Dvi damos“ (1908)
• 
  „Raudonas miestas“ (1909)
• 
  „Golgota“ (~1910)
• 
  „Fabrikas“ (1910/11)
• 
  „Kalėdų eglė“ (1911)
• 
  „Prėrovo kelias“ (~1911)
• 
  „Skruzdėlės“ (~1916)
• 
  „Fantastinė naktis“ (1917)
• 
  „Šeima“ (1922)
• 
  „Vienuolyno sodas“ (~1926)
• 
  „Ave Marija“ (1927)
• 
  „Vienuolis“ (1932)

Literatūra

• Laima Laučkaitė. Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina. 2007, Vilnius: 263 p. ISBN 978-9986-638-95-7.
• Filiomena Šafronienė. Gubernatorius Piotras Veriovkinas; Dailininkė Mariana Veriovkina [Rankraštis]. 1999, Zarasai: 127 lap.
• L. Laučkaitė. Marianos Veriovkinos kelionės į Lietuvą, Menotyra, 1995, Nr. 5.

Nuorodos

• Trumpa biografija (Art Directory)
• Vyžuonėlių dvaras (utenainfo.lt)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.