Mandžušri

Mandžušri (skr. मञ्जुश्री = IAST: Mañjuśrī, tibet. འཇམ་དཔལ་དབྱངས། = `jam dpal dbyangs, kin. 文殊, pinyin: Wénshū) – bodhisatva budizmo mahajanos ir vadžrajanos šakose. Dar žinomas kaip Mandžughoša (Mañjughoṣa – „saldžiabalsis“), Mandžunatha (Mañjunātha – „dailusis išganytojas“), Vagyšvara (Vāgīśvara – „kalbos viešpats“) ir kt., jo epitetas – Kumarabhūta („buvęs princu“).

Madžušri minimas jau senojoje mahajanos literatūroje – tai leidžia numanyti jo įvaizdį atsiradus paskutiniaisiais amžiais pr. m. e. Madžušri kaip pagrindinis veikėjas pavaizduotas „Saddharmapundarikoje“ (ten jis primena buvusių budų darbus) ir „Vimalakyrtinirdešoje“ (ten jis – Šakjamunio mokinys, vienintelis protu prilygus bodhisatvai Vimalakyrčiui). „Gandhavjūhoje“ Mandžušri – vienas iš dviejų 500 bodhisatvų būrio vadas ir pirmasis šios sūtros herojaus Sudhanos patikėtinis. Pasak mahajanos mitologijos, Mandžušri prieš 70 milijardų kalpų buvęs teisinguoju karaliumi vienoje iš budos karalysčių, kuri buvusi rytuose. Jis pasiekęs nubudimą ir pasiryžęs būti bodhisatva samsaroje tiek kalpų, kol neliksią nei vienos gyvos būtybės, reikalingos pagalbos.

Vadžrajanoje Mandžušri yra vienas iš trijų pagrindinių bodhisatvų (su Avalokitešvara ir Vadžrapaniu). Apie jį pasakojama viename seniausių vadžrajanos veikalų – „Mandžušrimūlakalpoje“. Mandžušri įvaizdija išmintį (pradžnią), jį paprastai vaizduoja kaip dailų indų karalaitį, dešinėje rankoje laikantį liepsnojantį kalaviją, o kairėje rankoje – „Pražniaparamitos“ knygą. Mandžušri garbinimas ypač paplito Tibete ir Kinijoje, kur kaip veikėjas pateko į įvairius pasakojimus. Tibete žemiškuoju Mandžušri įsikūnijimu laikomas Gelug mokyklos įsteigėjas Dzonkapa (XV a. pr.).^[1]

Mandžušri skulptūrėlė iš Vidinės Mongolijos
Mandžušri. IX a., Pala dinastija, Indija
Bodhisatvos Mandžušri tibetietiška bydža

Bodhisatvos Mandžušri tibetietiška bydža
Mandžušri (Mondžu) keliasi per jūrą (~XII a. japonų piešinys)