Max Planck

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Maksas Plankas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Maksas Plankas
vok. Max Planck
Max Planck (1858-1947).jpg
Visas vardas: vok. Max Karl Ernst Ludwig Planck
Gimė: 1858 m. balandžio 23 d.
Kylis, Vokietija
Mirė: 1947 m. spalio 4 d. (89 metai)
Getingenas, Vokietija
Veikla: vokiečių fizikas. Laikomas kvantinės mechanikos tėvu, vienu svarbiausiu XX a. fiziku.
Sritis: Fizika
Organizacijos: Kylio universitetas
Berlyno universitetas
Getingeno universitetas
Alma mater: Miuncheno universitetas
Doktorant. vadovas: Alexander von Brill
Žinomas už: Planko konstanta
Planko hipotezė
Planko dėsnis
Žymūs apdovanojimai:

Nobelio fizikos premija (1918)

Commons-logo.svg Vikiteka: Max PlanckVikiteka
Parašas
Max Planck signature.svg

Maksas Plankas (vok. Max Karl Ernst Ludwig Planck 1858 m. balandžio 23 d. Kylis, Vokietija – 1947 m. spalio 4 d. Getingenas, Vokietija) – vokiečių fizikas teoretikas ir Nobelio fizikos premijos laureatas. Laikomas kvantinės mechanikos tėvu, vienu svarbiausiu XX a. fiziku.

M. Plankas smarkiai prisidėjo prie teorinės fizikos, nors jo vardas yra labiausiai žinomas kvantinėje teorijoje. Ši teorija pakeitė žmogaus suvokimą apie atominius ir subatominius vyksmus, lygiai taip pat, kaip ir Albertas Einšteinas savo reliatyvumo teorija pakeitė erdvės ir laiko suvokimą. Šios dvi teorijos yra fundamentinės XX a. fizikoje.

Gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Plankas kilo iš tradicinės ir intelektualios šeimos. Jo prosenelis ir senelis iš tėvo pusės abu buvo teologijos profesoriai Getingeno universitete, jo tėvas buvo teisės profesorius Kylio ir Miuncheno universitete.

M. Planko parašas, kai jis buvo 10 metų.

Maksas Plankas gimė Kylyje, Holšteine, Johano Julijaus Vilhelmo Planko ir jo antros žmonos Emos Patzig šeimoje. Jis buvo šeštas vaikas šeimoje, nors 2 vaikai buvo iš pirmos tėvo santuokos. Planko vienas iš pirmųjų prisiminimų buvo, kai į Kylį žygiavo Prusijos ir Austrijos kareiviai per Antrąjį Šlėzvigo karą, 1864 m. 1867 m. šeima persikėlė į Miuncheną ir Plankas įstojo į Maksimilianų gimnaziją, kur jis buvo globojamas Hermano Miulerio. Miuleris domėjosi jaunimu ir mokė jį astronomijos ir mechanikos bei matematikos. Būtent Miuleris ir išmokė Planką energijos tvermės dėsnio. Plankas pabaigė gimnaziją būdamas septyniolikos metų. Taip Plankas pirmą kartą susipažino su fizika.

Plankas buvo gabus muzikai. Jis lankė dainavimo pamokas ir grojo pianinu, vargonais ir violančele. Taip pat rašė dainas ir operas. Tačiau vietoj muzikos jis pasirinko studijuoti fiziką.

Plankas, būdamas jaunuoliu, 1878 m.

Miuncheno profesorius Filipas von Džolis patarė Plankui neiti į fiziką, sakydamas: „šioje srityje beveik viskas yra atrasta ir viskas, kas liko yra tik užpildyti kelias skyles.“[1] Plankas atsakė, jog jis nesvajoja atrasti naujų dalykų, bet nori tik suprasti fundamentalius fizikos dėsnius, todėl pradėjo savo studijas 1874 m. Miuncheno universitete. Su Džolio priežiūra, Plankas atliko vienintelius eksperimentus per visą savo mokslinę karjerą, studijuodamas vandenilio difuziją per šildomą platiną.

1877 m. jis pateko į Humboldto universitetą ir metus studijavo su fizikais Hermanu von Helmholcu ir Gustavu Kirchofu bei matematiku Karlu Veierštrasu. Helmholcas ir Plankas greitai tapo artimais draugais.

1879 m. vasarį Plankas apgynė savo disertaciją „Apie antrąjį termodinamikos dėsnį“ (vok. Über den zweiten Hauptsatz der mechanischen Wärmetheorie). Jis trumpai mokė matematikos ir fizikos savo buvusiojoje mokykloje Miunchene.

1880 m. jis pristatė savo habilitacijos tezę „Pusiausvyrinės izotropinių kūnų busenos skirtingose temperatūrose“ (vok. Gleichgewichtszustände isotroper Körper in verschiedenen Temperaturen).

Akademinė karjera[taisyti | redaguoti kodą]

Pristatęs savo habilitacijos tezę Plankas tapo neatlyginamu privačiu dėstytoju Miunchene ir laukė pasiūlymo užimti akademiniai pozicijai. Nors Plankas ir buvo iš pradžių ignoruojamas akademinės bendruomenės, jis tęsė savo darbą šiluminės teorijos srityje ir atrado vieną po kito tas pačias termodinamines formuluotes kaip ir Gibsas, to nežinodamas. Klauzijaus idėjos apie entropiją užėmė Planko darbuose pagrindinę vietą.

1885 m. Plankas buvo paskirtas teoretinės fizikos docentu Kylio universitete. Sekė jo tolimesni darbai su entropija ir jos taikymu fizikinėje chemijoje. Jis išleido savo traktatą „Traktatas apie termodinamiką“ 1897 m.[2]

Per keturis metus jis tapo Kirchofo įpėdiniu Berlyno universitete. 1907 m. Plankui buvo pasiūlyta Liudvigo Bolcmano vieta Vienoje, bet jis pasiliko Berlyne. Plankas Berlyną paliko 1926 m. sausio 10 d., jį pakeitė Ervinas Šriodingeris.

Premijos ir apdovanojimai[taisyti | redaguoti kodą]

Apdovanojimai per savo gyvenimą[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1918 m. Nobelio fizikos premija (1919 m. apdovanotas)
  • 1927 m. Lozenco medalis
  • 1927 m. Franklino medalis
  • 1928 m. Vokietijos imperijos erelio skydas (vok. Adlerschild des Deutschen Reiches)
  • 1929 m. Makso Planko medalis. Tai pats aukščiausias teorinės fizikos apdovanojimas Vokietijos fizikų draugijoje (vok. Deutschen Physikalischen Gesellschaft – (DPG)). Teikiamas nuo 1929 m., pirmieji pranešėjai – pats Maksas Plankas ir Albertas Einšteinas.
  • 1929 m. Copley medalis
  • Garbės daktaras Frankfurto, Miuncheno, Rostoko, Berlyno, Graco, Atėnų, Kembridžo, Londono ir Glazgo universitetuose.
  • 1947 m. išrinktas Kylio garbės piliečiu.
  • Asteroidas nr. 1069 pavadintas 1069 Plankija

Plankas buvo Karališkosios bendruomenės (angl. Royal Society) draugas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lightman, Alan P. (2005). The discoveries: great breakthroughs in twentieth-century science, including the original papers. Toronto: Alfred A. Knopf Canada. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 0-676-97789-8“..
  2. Planck, Max (1897). Vorlesungen über Thermodynamik. Leipzig: Verlag Von Veit & Company. Tikrinta 2014-11-11.