Maksas Ebertas
 vok. Max Ebert |
|
|---|---|
| Gimė: | 1879 m. rugpjūčio 4 d. Štendalis |
| Mirė: | 1929 m. lapkričio 15 d. (50 metų) Berlynas |
| Veikla: | vokiečių archeologas |
| Pareigos: | profesorius |
| Išsilavinimas: | daktaras |
| Alma mater: | Berlyno universitetas |
Maksas Ebertas (vok. Max Ebert, 1879 m. rugpjūčio 4 d. Štendalis – 1929 m. lapkričio 15 Berlynas) – vokiečių archeologas, daktaras.
Turinys |
Biografija [taisyti]
Studijavo istoriją ir germanistiką Insbruko, Heidelbergo, Halės ir Berlyno universitetuose. 1918 m. daktaras. Nuo 1921 m. Vokietijos archeologijos instituto narys.
1906-1914 m. dirbo Berlyno muziejuje, dalyvavo archeologiniuose tyrimuose Kurše. 1918-1927 m. Karaliaučiaus, 1927-1929 m. Berlyno universiteto dėstytojas, nuo 1921 m. profesorius. 1922-1924 m. Latvijos universiteto Archeologijos katedros vedėjas, 1923-1927 m. draugijos „Prussia“ Karaliaučiuje pirmininkas ir jos žurnalo redaktorius.
Mokslinė veikla [taisyti]
Su kitais archeologais, daugiausia su B. Erlichu kasinėjo Rytprūsių piliakalnius ir senovės gyvenvietes. Parašė straipsnių iš Rytų Prūsijos archeologijos, aprašė keletą bronzos amžiaus lobių. Sudarė „Enciklopedinį proistorės žodyną“.[1]
Bibliografija [taisyti]
- Der Stil der Heineschen Jugendprosa, Berlin 1903 m.
- Südrußland im Altertum. Schroeder, Bonn 1921 m.
- Reallexikon der Vorgeschichte 15 t. 1924-1932 m.
- Truso. Deutsche Verlagsgesellschaft für Politik und Geschichte, Berlin 1926 m.
- Vorgeschichtliches Jahrbuch für die Gesellschaft für vorgeschichtliche Forschung, Berlin 1926 m.
Šaltiniai [taisyti]
- ↑ Valdemaras Šimėnas. Maksas Ebertas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 301 psl.
