Makromolekulė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Makromolekulė (gr. macro – didelis) – gigantinis cheminis junginys, turintis savo konkrečią ir apibrėžtą sandarą, griežtai pasikartojančią kitose tos molekulės kopijose. Jei cheminio junginio sandara netvarkinga, sunkiai apibrėžiama ir praktiškai nepasikartojanti niekur kitur – tokie junginiai vadinami tiesiog polimerais (homopolimerais, kopolimerais). Kokio dydžio turi būti molekulė, kad ją būtų galima vadinti makromolekule – nėra tiksliai apibrėžta. Biologijoje ir biochemijoje makromolekule gali būti vadinama ir tarpmolekuliniais ryšiais sujungta molekulių grupė.

Chemijoje makromolekulės sąvoka naudojama apibūdinti tris klases natūralių, gamtoje sutinkamų molekulių: DNR (polideoksinukleotidus), baltymus (polipeptidus) ir angliavandenius (polisacharidus). Būtent gyvose sistemose yra išsivystę mechanizmai, leidžiantys užtikrinti junginio tvarkingą sintezę ir vienodas bei tikslias kopijas.

Paprastų ir makromolekulių dydžių palyginimo pavyzdys: jeigu vienas molis vandens sveria 18 gramų, tai vienas molis 100kDa svorio baltymo svertų 10 000 gramų, o vienas molis DNR, kurią sudaro 3 milijonai nukleotidų, svertų 1000 tonų.

Vienų didžiausių makromolekulių pavyzdžiai yra medienos masę sudaranti celiuliozė bei ligninas.

Makromolekulės dažnai pasižymi neįprastomis fizikinėmis savybėmis, pvz., skystieji kristalai arba kaučiukas. Kita dažna savybė yra ta, kad dauguma makromolekulių netirpsta savaime, tirpale nesant tam tikrų druskų ar jonų.