Maidanekas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Majdanekas)
   Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
WW2-Holocaust-Poland

Maidanekas (arba KL Liublinas) buvo Nacių Vokietijos koncentracijos stovykla, kuri įkurta Liublino pakraščiuose, kuomet Lenkija buvo okupuota Vokiečių Antrojo Pasaulinio karo metu. Nors iš pradžių skirta priverstiniams darbams labiau nei masiniam naikinimui, Reinhardo opecijos metu, stovykla buvo naudojama žudyti žmones pramoniniu (industriniu) mastu. Ši operacija buvo Vokiečių planas išžudyti visus žydus Nacių valdžios valdomoje teritorijoje – Generalgubernijoje.[1] Stovykla veikė nuo spalio 1, 1941 iki liepos 22, 1944 metų. Stovykla buvo perimta beveik nepaliesta dėl keleto priežasčių: sparti Sovietų Raudonosios armijos operacija „Bagration“ užkirto kelią esesininkams sunaikinti didžiąją dalį infrastruktūros. Taip pat komendantui Anton Thernes nepavyko likviduoti karo nusikaltimus įrodančių ir liudijančių įrodymų. Dėl šių priežasčių Maidanekas tapo pirma holokausto koncentracijos stovykla išlaisvinta Sąjungininkų armijos.[2]

Skirtingai nuo kitų panašių koncentracijos stovyklų nacių okupuotoje Lenkijoje, Maidanekas nebuvo įkurtas toliau nuo apgyvendintų vietovių. Jis buvo įkurtas prie pat didelio miesto (Liublino) ribų. (Nisko Plan preceding the formation of the Ghetto).[3] Dėl artumo 1941 metais vietos gyventojai pavadino šią koncentracijos stovyklą „Majdanek“ („Mažasis Majdanas“) todėl, kad ji buvo gretima Majdan Tatarski priemiesčiui Liubline. Iš pradžių nacių dokumentuose Maidaneko koncentracijos stovykla buvo vadinama karo belaisvių stovykla – Waffen-SS, Liubline dėl jo finansavimo ir veikimo būdo. 1943 metais balandžio 9 dieną Berlyne RSHA pervadino stovyklą į Liublino koncentracijos stovyklą. Nepaisant naujo pavadinimo koncentracijos stovykla yra vadinama lenkišku jos vardu – Majdanek.[4]

Koncentracijos stovykla 1941-1944 metais saugojo ir daliniai, suformuoti iš lietuvių: 2-as ir 252-as policijos batalionai[5].

Statyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maidaneko koncentracijos stovykla buvo įkurta 1941 metais, spalio mėnesį SS Reichfiurerio Heinricho Himmlerio (Reichsführer-SS Heinrich Himmler) įsakymu. Po sėkmingos vokiečių atakos pietų Lenkijoje ir Heinricho Himmlerio vizito Liubline liepos 17-20 dienomis, 1941 metais, įsakymas įkurti koncentracijos stovyklą buvo perduoti Odlio Globocnik. Pagal pirminį Himmlerio parengtą planą stovykla turėjo talpinti bent 25,000 belaisvių.[6]

Su laiku koncentracijos stovykla plėtėsi. Kijevo mūšyje į nelaisvę buvo paimti 50,000 Sovietų armijos karo belaisvių. Koncentracijos stovyklos pajėgumas ir dydis buvo padidinti iki 50,000 belaisvių. Stovyklos plėtimas prasidėjo spalio 1 dieną 1941 metais pagal tą patį įsakymą kaip ir Auschwitz-Birkenau. Lapkričio pradžioje statybos planai buvo padidinti iki 125,000 kalinių, gruodžio mėnesį padidinti iki 150,000 kalinių.[7] Kovo mėnesį buvo pasiektas neįtikėtinai didelis Sovietų karo belaisvių skaičius, net 250,000 kalinių.

Statybas pradėjo 150 žydų iš Globocnik Lublin stovyklos, kurie atliko priverstinius darbus, bet grįždavo kasnakt į stovyklą nakvynei. Šiek tiek vėliau darbo jėgą sudarė 2,000 Raudonosios armijos karo belaisvių, kurie privalėjo išgyventi ekstremaliose sąlygose, miegoti atvirose vietose. Lapkričio viduryje išgyveno tik 500 belaisvių, iš kurių mažiausiai 30% buvo per silpni tolesniam darbui. Gruodžio viduryje buvo pastatyti barakai talpinantys 20,000 žmonių, bet prasidėjus dėmėtosios šiltinės epidemijai iki 1942 metų sausio mėnesio visi priverstinių darbų kaliniai – Lenkijos žydai ir karo belaisviai – mirė. Visi darbai sustojo iki 1942 metų sausio mėnesio kol atvyko nauji kaliniai. Nors stovykla galiausiais talpino 50,000 kalinių, ji dažniausiai neviršijo šio skaičiaus.

Veikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trys stovyklos (Belzec, Sobibor ir Treblinka) buvo specialiai pastatytos Reinhard operacijai išnaikinti Lenkijos žydus penkiuose okupuotos Lenkijos regijonuose, kurie sudarė nacių generalguberniją. 1942 metų liepos mėnesį Heinrichas Himmleris aplankė šias stovyklas. Kovo, gegužės ir liepos mėnesį, nurodyta tvarka, stovyklos pradėjo darbą. Vėliau Heinrichas Himmleris išleido įsakymą, kad žydų deportacija į stovyklas turi būti užbaigta iki 1942 metų pabaigos.

Majdanek (June 24, 1944)

Reinhard operacijos pradžioje „Maidanekas“ atliko antrinio rūšiavimo ir sandėliavimo darbus. Perrūšiavo ir sandėliavo turtą ir brangenybes konfiskuotas iš žydų aukų Belzec, Sobibor ir Treblinka žudymo vietose.[8] Dėl didelio žydų gyventojų skaičiaus pietryčių Lenkijoje, įtraukiant Krokuvą, Lvovą, Zamosc ir Varšuvą, Maidanekas apie 1942 metų kovo mėnesį buvo “perdirbtas”, pakeitė savo paskirtį į žudymo centrą.

Žudymas dujomis buvo atliekamas matant kitiems kaliniams, tik tvora atskyrė pastatus. Kitas populiarus žudymo būdas buvo egzekucija (mirties bausmės vykdymas), kurią atlikdavo Trawnikis (Nacių pagalbininkai).[9] Maidaneko muziejaus duomenimis dujų kameros pradėjo veikti 1942 metų rugsėjo mėnesį.[10] Ekzekucijos buvo atliekamos naudojant ciklono B dujas arba žmonės būdavo uždusinami užgrobtų sovietų tankų variklių išmetamosiomis dujomis.[11]

Žmonių darbo jėga buvo begalo reikalinga karo pramonėje, todėl iš pradžių žydų darbininkų iš Lenkijos buvo pasigailėta. Jie buvo laikomi (laikinai ar ilgam) getuose, tokiuose kaip Varšuvos getas, kuris po Varšuvos geto sukilimo tapo koncentracijos stovykla. Kitu atveju žydai buvo siunčiami į darbo stovyklas tokias kaip Maidanekas kur jie dirbdavo Steyr-Daimler-Puch ginklų ir amunicijos gamykloje.

1942 metų spalio viduryje stovykla laikė 9,519 registruotų kalinių, iš kurių 7,468 arba 78.45% buvo žydai, kiti 1,884 (19.79%) ne žydų tautybės. 1943 metų rugpjūtį 16,206 kaliniai buvo pagrindinėje stovykloje, iš kurių 9,105 (56.18%) buvo žydai, kiti – 3,893 (24.02%) ne žydai.[12] Mažumą sudarė kitų šalių piliečiai tokie kaip baltarusiai, ukrainiečiai, rusai, vokiečiai, austrai, slovėnai, italai, prancūzai ir olandai. Maidaneko valstybinio muziejaus duomenimis 300,000 žmonių buvo šios stovyklos kaliniais holokausto metu.

Nuo 1942 metų ir vėliau Maidaneke taip pat buvo moterys, kurios atliko prižiūrėtojų darbą. Šios SS apsauginės buvo treniruojamos Ravensbrück koncentracijos stovykloje. Tarp šios koncentracijos stovyklos prižiūrėtojų yra tokių nuteistų karo nusikaltėlių kaip Elsa Ehrich, Hermine Boettcher-Brueckner, Hermine Braunsteiner, Hildegard Lächert, Rosy Suess (Süss) Elisabeth Knoblich-Ernst, Charlotte Karla Mayer-Woellert, ir Gertrud Heise (1942–1944).[13]

Iš pradžių Maidanekas veikė kaip atskira koncentracijos stovykla – tik 1943 metų ankstyvą rudenį išlikusios mažesnės darbo stovyklos veikusios Lublino apylinkėse buvo inkorporuotos į Maidaneko sudėtį (Budzyn, Trawniki, Poniatowa, Krasnik, Pulawy, „Airstrip“ ir Lipowa yra darbo stovyklos).

Nuo 1941 rugsėjo 1 iki 1942 metų gegužės 28 dienos Alfons Bentele vadovavo stovyklai. Alois Kurz, SS untersturmführeris buvo vokiečių personalo narys Maidaneke, Auschwitz-Birkenau ir Mittelbau-Dora. Jis ne buvo apkaltintas. 1943 metų birželio 18 dieną Fritz Ritterbusch persikėlė į KL Lublin tapti komendanto adjutantu.[14]

Stovykla buvo šalia Liublino, todėl kaliniai bandė palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu. Slapta perduodavo laiškus civiliams darbininkams, kurie įeidavo ir išeidavo iš stovyklos.[15] Daugelis tokių išlikusių laiškų buvo paaukoti koncentracijos stovyklos muziejui.[16] 2008 metais muziejus surengė specialią parodą, kuri eksponavo išlikusius laiškus.[17]

Nuo 1943 metų vokiečiai leido lenkų Raudonajam Kryžiui ir Centrinei Gerovės tarnybai (Central Welfare Council) įnešti maisto produktus į stovyklą.[18] Kaliniai galėjo gauti maisto siuntinėlius adresuotus jų vardu per lenkų Raudonąjį Kryžių. Maidaneko muziejus archyvuose yra dokumentai įrodantys apie 10,300 tokių siuntų.[19]

Operacija “Erntefest„[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Reinhard“ operacija tęsėsi iki 1943 metų lapkričio mėnesio pradžios. Kai buvo išžudyti paskutiniai kaliniai iš mažesnių į Maidaneką infiltruotų stovyklų Liublino rajone, generalgubernijos Trawniki vyrų būrys sušaudė šių stovyklų žydus per „Derliaus šventės“ (Operation „Harwest Festival“) operaciją. Žiauriausia egzekucija Maidaneke įvyko 1943 metų lapkričio 3 dieną kai buvo nužudyta 18,400 žydų per vieną dieną.[20] Kitą dieną buvo rasti ir sušaudyti 25 žydai, kurie sugebėjo pasislėpti. Tuo tarpu 611 kitų kalinių, 311 moterų ir 300 vyrų buvo įsakyta apžiūrėti ir rūšiuoti nužudytųjų rūbus, užkasti bei paslėpti griovius. Vyrai vėliau buvo priskirti prie Sonderkommando 1005, kur jie turėjo ekshumuoti nužudytų žmonių kūnus kremacijai, o vėliau buvo ir patys nužudyti. 311 moterų buvo išsiųstos į Auschwitz kur jos buvo nužudytos dujų kamerose. Iš prieš tai išgyvenusių 6,562 kalinių „Derliaus šventės“ operacijos pabaigoje Maidaneke liko tik 71 gyvas žydas.[21]

Egzekucijos ir toliau tęsėsi su likusiais žydais Maidaneko stovykloje. Tarp 1943 metų gruodžio ir 1944 metų kovo Maidanekas gavo apie 18,000 naujų kalinių – invalidų. Daugelis iš jų buvo nunuodyti ciklono B (Zyklon B) dujomis. Šaudytojų būriai taip pat tęsė savo darbą. 600 kalinių buvo sušaudyti 1944 metų sausio 21 dieną, 180 buvo sušaudyti 1944 metų sausio 23 dieną ir dar 200 buvo sušaudyti 1944 metų kovo 24 dieną. Adjutanto Karl Hoecker teismas įrodė jo kaltumą masiniuose žudymuose, kurie buvo įvykdyti šioje koncentracijos stovykloje.

1989 metų gegužės 3 dieną Vokietijos miesto Bielefeld apygardos teismas nuteisė Höcker ketverių metų laisvės atėmimo bausme už dalyvavimą žudant žydų kalinius dujų kamerose Maidaneko koncentracijos stovykloje, Lenkijoje. Stovyklų įrašai užfiksavo, kad nuo 1943 metų gegužės mėnesio iki 1944 metų gegužės mėnesio Höcker gavo 3,610 kilogramų ciklono B nuodingųjų dujų iš Hamburgo firmos „Tesch & Stabenow” žydų žudymui Maidaneke.[22] Taip pat Auschwitz komendantas Rudolf Höss laukdamas teismo Lenkijoje rašė savo memuaruose, kad vienas iš naudotų būdų žydų žudymui Maidaneke buvo ciklono B dujos.[23]

Evakuacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 metų vėlyvą liepą, kai sovietų pajėgos greitai pasiekė Liubliną, vokiečiai skubiai evakavosi iš koncentracijos stovyklos. Tačiau stovyklos personalas tik dalinai sunaikino krematoriumą prieš sovietų Raudonajai armijai pasiekiant stovyklą 1944 metų liepos 24 dieną[24] [25], paliekant Maidaneką geriausiai išlikusia holokausto stovykla. Maidanekas buvo pirma koncentracijos stovykla išlaisvinta sąjungininkų pajėgų ir šiurpūs dalykai, kurie buvo rasti šioje koncentracijos stovykloje, buvo plačiai publikuoti.[26]

Nors prieš tai vienas tūkstantis kalinių prievarta žygiavo į Auschwitz, iš kurių tik pusė atvyko. RA vis tiek rado tūkstančius kalinių, daugiausiai karo belaisvių, išgyvenusių šią koncentracijos stovyklą. Šie kaliniai davė savo liudijimus apie masinius žudymus, kurie buvo vykdomi šioje stovykloje.


Žuvusiųjų sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukų skaičius yra kontroversiškas. Teisėjo Zdzisław Łukaszkiewicz tyrimas datuojamas 1948 metams, kalba apie 360,000 aukų. Daktaras Czesław Rajca (1992) pateikė 235,000 aukų skaičių, kuriuo ilgai rėmėsi Maidaneko muziejus. Tomasz Kranz valstybinio Maidaneko muziejaus tyrimų departamento direktorius paskelbė naujausią skaičių 2005 metais, kuris siekė 78,000 kalinių. Šis skaičius buvo rastas Hofle telegramoje 2000 metais, šį skaičių oficialiai naudoja muziejus.[27] Dabar esantis pensijoje daktaras Rajca teigia,[28] kad šis skaičius yra neįtikėtinai mažas, bet muziejaus direktoriai pripažino šį neįtikėtinai mažą skaičių su tam tikru atsargumu kol bus atliekami nauji tyrimai. Žinomi faktai, kad nacių administracija ne visada įtraukdavo aukų vardus į holokausto traukinių įrašus, tyrimus apsunkina. Mūsų dienomis muziejus informuoja, kad remiantis naujais tyrimais apie 150,000 kalinių atvažiavo į Maidaneką per 34 jo egzistavimo mėnesius.[29] Iš daugiau nei 2,000,000 žydų Reinhard operacijos metu, 60,000 žydų iš kurių 56,000 žinomi pagal vardą,[30] buvo tikrai nužudyti Maidaneke. Iš beveik 80,000 oficialiai skelbiamų kalinių Maidaneko stovykloje, 60,000 buvo žydai.[31] [32] [33]


Alians PL KL Majdanek Lublin,10 10 2008,PA100059

Sovietai iš pradžių pervertino mirčių skaičių. 1944 metų liepos mėnesį Nurembergo teismuose jie teigė, kad žydų aukų skaičius buvo nemažesnis nei 400,000, o oficailus sovietų pateiktas skaičius skirtingų tautų aukoms siekė 1.5 milijono.[34] Nepriklausomas Kanados žurnalistas Raymond Arthur Davies apsistojęs Maskvoje Kanados žydų kongreso[35] [36] iniciatyva aplankė Maidaneką 1944 metų rugpjūčio 28 dieną. Jau kitą dieną Raymond išsiuntė telegramą Saul Hayes, Kanados žydų kongreso vykdomajam direktoriui. Telegramoje buvo rašoma: „I do wish [to] stress that Majdanek where one million Jews and half a million others [were] killed“[37] and „You can tell America that at least three million [Polish] Jews [were] killed of whom at least a third were killed in Majdanek“[38] „ Aš noriu pabrėžti, kad Maidaneke buvo nužudytas vienas milijonas žydų ir pusė milijono kitų tautybių žmonių.“ [39] ir “Tu gali pasakyti Amerikai, kad bent iš trijų milijonų nužudytų Lenkijos žydų, bent trečdalis buvo nužudytas Maidaneke.“, tačiau mokslininkai niekada nevertino šito apskaičiavimo rimtai.

1961 metais Raul Hilberg apskaičiavo 50,000 žydų aukų, tačiau tuo pačiu metu kiti šaltiniai, tarp jų ir stovyklos muziejus oficialiai apskaičiavo 100,000 žydų aukų ir iki 200,000 kitų tautybių žmonių nužudytų Maidaneko koncentracijos stovykloje.[40] 1992 metais daktaras Czesław Rajca publikavo savo asmeninį apskaičiavimą, kuris siekė 235,000; jo tyrimas buvo eksponuojamas koncentracijos stovyklos muziejuje.[41] 2005 metais mokslinio departamento vedėjo ir istoriko Tomasz Kranz tyrimas parodė, kad buvo 79,000 aukų iš kurių 59,000 buvo žydai.[42] [43]

Tyrėjai naudojo skirtingus tyrimų metodus ir kiekvienam buvo prieinama skirtinga informacija, skirtingi įrodymai, liudijimai, todėl aukų skaičius skiriasi. Sovietai rėmėsi apytikslia metodika ir duomenimis, kuri buvo naudojama ankstesniems Auschwitz aukų apskaičiavimams – buvo manoma, kad aukų skaičius daugiau ar mažiau atitinka krematoriumų pajėgumui. Vėliau tyrėjai bandė remtis daugiau įrodymais ir liudijimais. Naudojosi deportacijos sąrašais, gyventojų surašymo sąrašais, nacių dokumentais. Hilbergo tyrimas, naudojant šiuos dokumentus, 1961 metais susilygino su Kranz tyrimo rezultatais.

1943 metais Heinrich Kori pastatė krosnis antrajame krematoriume Maidaneke. Originalios krosnys gerai išsilaikė iki šių dienų. 1942 metais krosnys Maidaneke buvo pakeistos krosnimis iš Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklos.[44]

Padariniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po stovyklos užėmimo 1944 metų rugpjūtį, sovietai saugojo stovyklą ir sušaukė specialią sovietų-lenkų komisiją, tirti, užfiksuoti ir įamžinti nusikaltimus prieš žmoniją, kurie buvo įvykdyti Maidaneke.[45] Ši pastanga rodo pirmuosius bandymus užfiksuoti nacių karo nusikaltimus rytų Europoje. 1944 metų rudenį buvo įkurtas Maidaneko valstybinis muziejus, Maidaneko konecentracijos stovyklos teritorijoje. Lenkijos parlamento dekretu 1947 metais stovykla tapo paminklu kankiniams. Tais pačiais metais apie 1,300 m³ žemių nuo paviršiaus buvo sumaišyta su žmonių pelenais ir kaulų fragmentais ir suformuota į pylimą. 1965 metais Maidanekas gavo nacionalinio muziejaus vardą.[46] 

Pagrindinis straipsnis: Maidaneko teismai (Majdanek Trials)

Kai kurie nacių personalo nariai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn iš karto po karo, kiti po keleto dešimtmečių.[47] Paskutiniai plačiai publikuoti 16 SS narių iš Maidaneko teismai, (Majdanek-Prozess vokiškai) įvyko nuo 1975 iki 1981 vakarų Vokietijoje. Tačiau iš 1,037 SS narių žinomų vardais ir dirbusių Maidaneke, tik 170 buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tai buvo dėl vakarų Vokietijos teisėsaugos sistemos, kuri taikė įstatymą, kuriuo tik tiesiogiai susiję su žudymo procesu, gali būti kaltinami ir teisiami.

1. SS-Standartenführer Karl-Otto Koch, stovyklos komendantas nuo 1941 metų spalio iki 1942 metų rugpjūčio, nužudytas SS 1945 metų balandžio 5 dieną už žydų aukso ir pinigų vogimą iš Reicho. 2. SS-Sturmbannführer Max Koegel, stovyklos komendantas nuo 1942 metų rugpjūčio iki 1942 metų lapkričio, nusižudė kalėjimo kameroje dieną po savo arešto 1946 metų birželio 27 dieną. 3. SS-Obersturmführer Hermann Florstedt, stovyklos komendantas nuo 1942 lapkričio iki 1943 metų spalio, nužudytas SS 1945 metų balandžio 15 dieną už vagystę iš Reicho siekiant tapti be galo turtingu, taip pat kaip Koch. 4. SS-Obersturmbannführer Martin Gottfried Weiss, stovyklos komendantas nuo 1943 metų lapkričio 1 dienos iki 1944 metų gegužės 5 dienos. Pakartas 1946 metų gegužės 29 dieną. 5. SS-Obersturmbannführer Arthur Liebehenschel, stovyklos komendantas nuo 1944 metų gegužės 5 dienos iki 1944 metų liepos 22 dienos, pakartas 1948 metų sausio 28 dieną. • Antrasis visoje SS vadovybėje Obersturmführer Anton (Anthony) Thernes nužudytas 1944 metų gruodžio 3 dieną.

Sovietų NKVD naudojimasis Maidaneko stovykla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po to, kai Sovietų armija užgrobė Maidaneko stovyklą, NKVD naudojo stovyklos pastatus kaip kalėjimą kariams iš Armia Krajowa (AK, the Home Army resistance), kuri buvo lojali Lenkijos valdžiai tremtyje ir užsienyje ir Narodowe Siły Zbrojne (National Armed Forces) (nacionalinės karinės pajėgos). Šios dvi pasipriešinimo organizacijos buvo priešiškai nusiteikusios tiek prieš vokiečių, tiek prieš Sovietų okupaciją. NKVD kaip ir SS naudojo tas pačias patalpas ir tuos pačius metodus įkalinti ir kankinti lenkų patriotus.

1944 metų rugpjūčio 19 dieną Liublino rajono AK kariuomenė parašė Lenkijos valdžiai tremtyje raportą. Jame AK rašė: “ NKVD masiškai areštuoja AK karius visame regione. Lenkų nacionalinio išsivadavimo komitetas tai toleruoja ir AK kariai yra įkalinami Maidaneko stovykloje. Mūsų tautos praradimai armijoje (Home army) yra lygūs praradimams, kuriuos mes patyrėme vokiečių okupacijos metu. Mes mokame savo krauju.”[48]

Tarp kalinių NKVD Maidaneko stovykloje buvo AK Volhynian nariai ir AK padalinių kariai judantys Varšuvos kryptimi tam, kad prisijungtų prie Varšuvos sukilimo. 1944 metų rugpjūčio 23 dieną 250 Maidaneko kalinių buvo pertransportuoti į traukinių stotį Liubin Tatary. Ten visos aukos buvo patalpintos į gyvulių ašalonus ir ištremtos į stovyklas Sibire ir kitas Sovietų sąjungos dalis.

Įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1969 metų liepos mėnesį, 25 metų stovyklos išlaisvinimo metinėms Wiktor Tołkin (a.k.a. Victor Tolkin) suprojektavo didžiulį paminklą kuris buvo pastatytas koncentracijos stovyklos vietoje. Paminklas sudarytas iš dviejų dalių: Didelio vartų paminklo stovyklos įėjime ir didelio mauzoliejus talpinančio aukų pelenus priešingoje stovyklos pusėje.

Alians PL Obchody 64 rocznicy likwidacji KL Majdanek 23 07 2008,P7230064

2005 metų spalį bendradarbiaujant su Maidaneko muziejumi keturi Maidaneko koncentracijos stovyklą išgyvenę kaliniai grįžo į Maidaneką. Jie padėjo archeologams surasti apie 50 daiktų tarp kurių buvo laikrodžiai, auskarai, vestuviniai žiedai, kuriuos užkasė ir paslėpė kaliniai.[49] [50]Pasak dokumentinio filmo „Buried Prayers“- „Palaidotos maldos“[51] tai yra didžiausias brangenybių radinys mirties stovykloje apie kurį žinoma iki šių dienų. Pokalbiai ir bendradarbiavimas tarp valstybės istorikų ir žydų aukų iki 2005 metų buvo reti.[52]

Stovykla šiandien užima apie puse jos buvusios teritorijos 2.7 km2 (ca. 670 acres). Nors beveik visa teritorija buvo užstatyta namais, šiandien daugiau nei pusė teritorijos yra tuščia. 2010 metų rugpjūčio mėnesį gaisras sunaikino vieną iš medinių pastatų, kuris buvo naudojamas kaip muziejus talpinęs 7,000 kalinių batų porų.[53] Liublino miestas po Antrojo Pasaulinio karo išaugo triskart ir Maidanekas yra miesto sudėtyje. Koncentracijos stovykla yra gerai matoma vietiniams gyventojams. Šis faktas yra visuomet pastebimas lankytojų. Namai, sodai ir daugiabučiai ribojasi su koncentracijos stovyklos ribomis ir tai yra vaizdas, kurį ten gyvenantys žmonės mato kasdien.

Įžymūs kaliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

• Halina Birenbaum – rašytoja, poetė, vertėja • Marian Filar – pianistas • Otto Freundlich – vienas iš artistų įtrauktų į nacių 1937 „Degenerate Art“ parodą • Mietek Grocher – Išgyveno 9 skirtingas koncentracijos stovyklas. Dabar dėstytojas gyvenantis Västerås, Sweden. Jag överlevde (eng. I Survived) autorius. • Israel Gutman – Istorikas • Dmitry Karbyshev – Sovietų generolas, Sovietų Sąjungos herojus. • Omelyan Kovch – Ukrainiečių kunigas • Dionys Lenard – pabėgo 1942 tam, kad perspėtų Slovakijos žydų bendruomenę • Igor Newerly – rašytojas • Vladek Spiegelman,[54] – jo istorija yra pagrindas Art Spiegelmano Maus “Pelės” • Rudolf Vrba – perkeltas į Auschwitz iš kurio jis pabėgo. Bendraautorius Vrba-Wetzler report, viena iš pirmų ataskaitų iš stovyklos vidaus, išleista karo metu. • Henio Zytomirski – Lenkijos holokausto vaikų simbolis


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Reszka, Paweł (2005-12-23). "Majdanek Victims Enumerated. Changes in the history textbooks? ". Gazeta Wyborcza. Auschwitz-Birkenau State Museum. Nuoroda tikrinta 2010-04-13.
  2. ↑ Nicholas, Lynn H. (2009). Cruel World: The Children of Europe in the Nazi Web. Knopf Doubleday Publishing Group. ISBN 0307739716.
  3. ↑ Rosenberg, Jennifer (2008), „Majdanek: An Overview“, 20th Century History, about.com.
  4. ↑ „Założenia i budowa (Purpose and construction, selection of photographs)“. Majdanek concentration camp. KL Lublin Majdanek.com.pl. Nuoroda tikrinta 2013-04-18. Concentration camp name change 9.04.1943.
  5. ↑ "LAISVĖS KYŽKELĖS. LIETUVIŲ POLICIJOS BATALIONAI ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS", Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis, Bernardinai.lt (2010.06.14)
  6. ↑ Muzeum (2006). „Rok 1941“. KL Lublin 1941–1944. Historia. Państwowe Muzeum na Majdanku. Nuoroda tikrinta 5 July 2015.
  7. ↑ Muzeum (2006). „Rok 1941“. KL Lublin 1941–1944. Historia. Państwowe Muzeum na Majdanku. Nuoroda tikrinta 5 July 2015.
  8. ↑ Holocaust Encyclopedia (2006), Lublin/Majdanek Concentration Camp: Overview (Internet Archive), United States Holocaust Memorial Museum, retrieved 4 November 2013.
  9. ↑ Reszka, Paweł (2005-12-23). „Majdanek Victims Enumerated. Changes in the history textbooks? „. Gazeta Wyborcza. Auschwitz-Birkenau State Museum. Nuoroda tikrinta 2010-04-13.
  10. ↑ “Timeline of the most important events / 1942“, State Museum at Majdanek
  11. ↑ Jamie McCarthy (September 15, 1999). „Pat Buchanan and the Holocaust“. The Holocaust History Project. Nuoroda tikrinta 2013-05-05. The victims at the Reinhard camps were suffocated to death, not killed with carbon monoxide, because, although an intentionally-mistuned diesel produces enough carbon monoxide to kill you, the lack of oxygen will kill you first.
  12. ↑ Holocaust Encyclopedia (2006), Lublin/Majdanek Concentration Camp: Overview (Internet Archive), United States Holocaust Memorial Museum, retrieved 4 November 2013.
  13. ↑ „KZ Aufseherinnen“. Majdanek Liste. Axis History ‹ Women in the Reich. 3 Apr 2005. Nuoroda tikrinta April 1, 2013. Source: Frauen in der SS at the Wayback Machine (archived June 6, 2007) See: index or articles („Personenregister“). Oldenburger OnlineZeitschriftenBibliothek.
  14. ↑ Biogram Fritza Ritterbuscha na www. MAJDANEK.com.pl
  15. ↑ Czerwinska, Ewa (August 19, 2008), „Listy z piekła“, Kurier Lubelski.
  16. ↑ Czerwinska, Ewa (August 19, 2008), „Listy z piekła“, Kurier Lubelski.
  17. ↑ Czerwinska, Ewa (August 19, 2008), „Listy z piekła“, Kurier Lubelski.
  18. ↑ Czerwinska, Ewa (August 19, 2008), „Listy z piekła“, Kurier Lubelski.
  19. ↑ Majdanek State Museum (2006), „List of archives“, Kartoteka PCK – via Internet Archive.
  20. ↑ Lawrence, Geoffrey; et al., eds. (1946), „Session 62: February 19, 1946“, The Trial of German Major War Criminals: Sitting at Nuremberg, Germany 7, London: HM Stationery Office, p. 111.
  21. ↑ Holocaust Encyclopedia (2006), Lublin/Majdanek Concentration Camp: Overview (Internet Archive), United States Holocaust Memorial Museum, retrieved 4 November 2013.
  22. ↑ http://www1.jur.uva.nl/junsv/brd/files/brd906.htm Archyvuota kopija 2012-03-22 iš Wayback Machine projekto.
  23. ↑ Rudolf Hoess, Death Dealer
  24. ↑ „Discovery of Concentration Camps and the Holocaust – World War II Database“. ww2db.com.
  25. ↑ http://history.sandiego.edu/gen/WW2Timeline/camps.html Archyvuota kopija 2009-10-16 iš Wayback Machine projekto.
  26. ↑ Staff Writer (August 21, 1944), „Vernichtungslager“, Time magazine (August 21, 1944), retrieved May 12, 2010.
  27. ↑ „Państwowe Muzeum na Majdanku“. Majdanek.eu
  28. ↑ Reszka, Paweł (2005-12-23). "Majdanek Victims Enumerated. Changes in the history textbooks? ". Gazeta Wyborcza. Auschwitz-Birkenau State Museum. Nuoroda tikrinta 2010-04-13.
  29. ↑ PMnM staff writer (2006). „Historia Obozu (Camp History)“. KL Lublin 1941–1944. Państwowe Muzeum na Majdanku (Majdanek State Museum). Nuoroda tikrinta 10 August 2013.
  30. ↑ PMnM staff writer (2013). „Udzielanie informacji o byłych więźniach (Information about former inmates)“. KL Lublin Prisoner Index. Państwowe Muzeum na Majdanku (Majdanek State Museum). Nuoroda tikrinta 11 August 2013. The Museum database consists of 56,000 names recorded by German camp administration usually with Germanized or (simplified) phonetic spelling with no diacritics. The Museum provides personal certificates upon written request.
  31. ↑ Reszka, Paweł (2005-12-23). „Majdanek Victims Enumerated. Changes in the history textbooks? „. Gazeta Wyborcza. Auschwitz-Birkenau State Museum. Nuoroda tikrinta 2010-04-13.
  32. ↑ Aktion Reinhard (PDF), Shoah Resource Center, The International School for Holocaust Studies, Yad Vashem.org, 29 Feb 2004, p. 2.
  33. ↑ Kranz, Tomasz (2005), Ewidencja zgonów i śmiertelność więźniów KL Lublin 23, Lublin: Zeszyty Majdanka, pp. 7–53.
  34. ↑ “Nuremberg Trial. 19 Feb 1946. Evidence submitted by Polish-Soviet Extraordinary Commission’s report on Majdanek„.
  35. ↑ Bialystok, Franklin (2002). Delayed Impact: The Holocaust and the Canadian Jewish Community. McGill-Queens. p. 25. ISBN 978-0-7735-2065-3.
  36. ↑ “Collection Guide“. Canadian Jewish Congress Charities Committee National Archives.
  37. ↑ Bialystok, Franklin (2002). Delayed Impact: The Holocaust and the Canadian Jewish Community. McGill-Queens. p. 25. ISBN 978-0-7735-2065-3.
  38. ↑ Bialystok, Franklin (2002). Delayed Impact: The Holocaust and the Canadian Jewish Community. McGill-Queens. p. 25. ISBN 978-0-7735-2065-3.
  39. ↑ Bialystok, Franklin (2002). Delayed Impact: The Holocaust and the Canadian Jewish Community. McGill-Queens. p. 25. ISBN 978-0-7735-2065-3.
  40. ↑ Reszka, Paweł (2005-12-23). "Majdanek Victims Enumerated. Changes in the history textbooks? ". Gazeta Wyborcza. Auschwitz-Birkenau State Museum. Nuoroda tikrinta 2010-04-13.
  41. ↑ Reszka, Paweł (2005-12-23). "Majdanek Victims Enumerated. Changes in the history textbooks? ". Gazeta Wyborcza. Auschwitz-Birkenau State Museum. Nuoroda tikrinta 2010-04-13.
  42. ↑ Reszka, Paweł (2005-12-23). „Majdanek Victims Enumerated. Changes in the history textbooks? „. Gazeta Wyborcza. Auschwitz-Birkenau State Museum. Nuoroda tikrinta 2010-04-13.
  43. ↑ Kranz, Tomasz (2005), Ewidencja zgonów i śmiertelność więźniów KL Lublin 23, Lublin: Zeszyty Majdanka, pp. 7–53.
  44. ↑ “Crematorium at Majdanek„. Jewish Virtual Library. 2013. Nuoroda tikrinta 2013-04-15.
  45. ↑ Witos, A., et al., eds. (1944), Commique of the Polish-Soviet Extraordinary Commission for Investigating the Crimes Committed by the Germans in the Majdanek Extermination Camp in Lublin, Moscow: Foreign Languages Publishing House.
  46. ↑ “Kalendarium“. Powstanie Państwowego Muzeum (Creation of the Museum). Państwowe Muzeum na Majdanku. Nuoroda tikrinta 2013-04-09.
  47. ↑ United States Holocaust Memorial Museum, Washington.
  48. ↑ Tadeusz Walenty Pełczyński, Armia Krajowa w dokumentach 1939–1945. Vol. IV: „Lipiec-Październik 1944“; Wrocław 1991, pp. 189, 200. OCLC 1151382417
  49. ↑ Staff Writer (November 15, 2005), „Survivors find hidden treasures“, News 24, news24.com.
  50. ↑ Roberts, Sam (November 4, 2005), „Treasures Emerge From Field of the Dead at Majdanek“, New York Times.
  51. ↑ http://buriedprayers.com/ Archyvuota kopija 2010-01-05 iš Wayback Machine projekto.
  52. ↑ Roberts, Sam (November 4, 2005), „Treasures Emerge From Field of the Dead at Majdanek“, New York Times.
  53. ↑ „Brand in voormalig Pools concentratiekamp“. Radio Netherlands Worldwide. 11 August 2010.
  54. ↑ Roberts, Sam (November 4, 2005), „Treasures Emerge From Field of the Dead at Majdanek“, New York Times.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Maidanekas&oldid=7120826"