Mahabado Respublika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
kurd. Komarî Mehabad, کۆماری مەھاباد
Mahabado respublika
State flag of Iran 1964-1980.svg
1946 m. – 1946 State flag of Iran 1964-1980.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Sostinė Mahabadas
Kalbos kurdų
Religija Nėra
Valdymo forma Respublika
prezidentas
 1946 Qazi Muhammad
Era Šaltasis karas
 - Autonomijos paskelbimas 1946 m.
 - Sovietų pasitraukimas 1946 m. birželį
 - Irano kariuomenė užėmė respublikos teritoriją 1946 m. gruodžio 15 d.

Mahabado Respublika (kurd. Komarî Mehabad, کۆماری مەھاباد; pers. جمهوری مهاباد), Kurdistano respublika – Irano Kurdistane trumpai gyvavusi kurdų vyriausybė, kuri siekė kurdų autonomijos Irano valstybėje.[1] Respublikos sostinė buvo Mahabadas. Reali valstybės teritorija apėmė tik Mahabadą ir tokius miestus kaip Piranshahr, Sardasht, Bukan, Naqada ir Ushnaviya.[2] Mahabado respublikos atsiradimas ir panaikinimas buvo 1946 m. Irano krizės prasidedant Šaltajam karui dalis.

Istorinis fonas[taisyti | redaguoti kodą]

1941 m. rugpjūčio pabaigoje Sąjungininkai okupavo Iraną. Tarybų Sąjunga tada valdė Irano šiaurę ir palaikė kurdų nacionalizmą. Kurdai paskelbė manifestą, kad jie siekia kurdų autonomijos ir savivaldos Irano valstybėje.[1]

Mahabado mieste, kuriame gyveno daugiausia kurdai, vietinę valdžią perėmė vidurinės klasės žmonių komitetas, palaikomas genčių vadų. Buvo sukurta politinė partija Komeley Jiyanewey Kurdistan ('Draugija Kurdistano atkūrimui'). Partijos vadovu buvo išrinktas kazis Muhamedas (angl. Qazi Muhammad). Respublika oficialiai buvo paskelbta tik 1945 m. gruodį, tačiau Kazio komitetas regioną sėkmingai ir efektyviai valdė regioną penkerius metus kol Mahabado respublika žlugo.[3].

TSRS požiūris[taisyti | redaguoti kodą]

TSRS požiūris į kurdų administraciją buvo dvejopas. Prie Mahabado nebuvo tarybinių dalinių, tarybinė okupacinė valdžia neturėjo agentų, kurie būtų turėję kurdams nors kiek didesnę įtaką. Tarybinė valdžia palaikė Kazio administraciją aprūpindama automobilių transportu, neleisdama regione veikti Irano kariuomenei, supirkdama regione auginamo tabako derlių.
Iš kitos pusės, tarybinei okupacinei valdžiai Irane nepatiko kurdų administracijos atsisakymas jungtis su šiauriau įkurta stambesne Azerbaidžano Demokratine Respublika. Okupacinė valdžia nepalaikė ir atskiros nepriklausomos kurdų valstybės paskelbimo.[3].

Įkūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

1945 m. rugsėjį kazis Muhamedas ir kiti kurdų vadovai apsilankė Tebrize ieškodami tarybinio konsulo paramos kuriant naują respubliką, bet buvo pasiųsti į Baku (Azerbaidžano TSR). Ten būdami jie sužinojo, kad Azerbaidžano demokratinė partija (ADP) planuoja perimti valdžią Irano Azerbaidžane. 1945 m. gruodžio 10 d. ADP perėmė valdžią Rytų Azerbaidžano provincijoje iš Irano valdžios ir suformavo Azerbaidžano Demokratinės Respublikos vyriausybę.
Kazis Muhamedas nutarė padaryti taip pat ir 1945 m. gruodžio 15 d. Mahabade įkūrė Kurdų Liaudies respublikos vyriausybę. 1946 m. sausio 22 d. kazis Muhamedas paskelbė, kad sukurta Mahabado respublika. Manifeste buvo paminėti kai kurie jų tikslai[2]:

  1. Autonomija Irano kurdams Irano valstybės rėmuose.
  2. Kurdų kalbos kaip mokymo ir savivaldos kalbos naudojimas.
  3. Kurdistano provincijos tarybos, kuri prižiūrės valstybės valdymą ir socialinius reikalus, rinkimai.
  4. Visi kurdų autonomijos valdininkai turi būti vietiniai.
  5. Vienybė ir brolybė su Irano azerbaidžaniečiais.
  6. Vienodos teisės naudojimas tiek valstiečiams, tiek kilmingiesiems.

Žlugimas[taisyti | redaguoti kodą]

1946 m. kovo 26 d. TSRS, spaudžiama JAV ir kitų valstybių, pažadėjo Irano vyriausybei, kad pasitraukia iš Šiaurės vakarų Irano. Birželio mėnesį Iranas atgavo valdžią Irano Azerbaidžane. Mahabado respublika liko visiškai izoliuota, kas vedė prie jos žlugimo.

Mahabado respublika priklausė nuo TSRS paramos. Arčibaldas Ruzveltas (Archibald Bulloch Roosevelt, Jr.) knygoje „The Kurdish Republic of Mahabad“ ('Kurdų Mahabado respublika')rašė, kad Mahabado Liaudies respublikos pagrindinė bėda buvo TSRS paramos poreikis – tik remiama Raudonosios Armijos ji galėjo išlikti. Tačiau artimi ryšiai su TSRS atstūmė Vakarų valstybes, ir šios palaikė Irano pusę. Kazis Muhamedas neneigė, kad respublika buvo sukurta remiant TSRS ir kad jai žaliavas tiekė TSRS, bet neigė, kad kurdų partija yra komunistų partija. Jis teigė, kad tai yra Irano karinės valdžios sufabrikuotas melas ir kad jo idealai labai skiriasi nuo TSRS idealų. [4].

Naujosios valstybės viduje parama kaziui Muhamedui ilgainiui mažėjo, ypač jį anksčiau palaikiusiose gentyse. Respublikos derliai ir gaunamos prekės menko, gyventi dėl izoliacijos darėsi sunku. Ekonominės ir karinės paramos iš TSRS pusės nebebuvo, ir gentys nebematė prasmės palaikyti kazį Muhamedą. Miestiečiai ir gentys buvo pakankamai skirtingi, ir jų sąjunga remiant Mahabo respubliką byrėjo. Dalis kurdų pasitraukė iš Mahabado. Pabėgo ir vienas iš Mahabado karo vadų Amir Chanas. Mahabado respublika bankrutavo ekonomiškai, ji negalėjo išsilaikyti ekonomiškai nepalaikydama ryšių su Iranu.[5]

Gruodžio 5 d. karo taryba pareiškė kaziui Muhamedui, kad jie kausis ir priešinsis Irano kariuomenei, jei ši įžengs į respublikos teritoriją. Gruodžio 15 d. Irano daliniai Mahabdą užėmė. Buvo uždarytos kurdų kalba spausdinusios spaustuvės, uždrausta mokyti kurdų kalbos, sudegintos visos aptikto knygos kurdų kalba.

1947 m. kovo 31 d. kazis Muhamedas buvo pakartas Mahabade už išdavystę.[6].

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Allain, Jean (2004). "International Law in the Middle East: Closer to Power than Justice. Ashgate Publishing Ltd, 27–28.
  2. 2,0 2,1 McDowall, David (2004). A modern history of the Kurds. „I.B. Tauris“. pp. 244–245. ISBN 1850434166.
  3. 3,0 3,1 C. J. Edmonds, Kurdish Nationalism, Journal of Contemporary History, pp.87-107, 1971, p.96
  4. Meiselas, Susan (1997). Kurdistan In the Shadow of History. Random House, 182.
  5. McDowall, David, A Modern History of the Kurds, I. B. Tauris, 1996 (Current revision at May 14, 2004). ISBN 1-86064-185-7. pp.244-245
  6. McDowall, 2004. pp.243-246