Magna Carta Libertatum

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Magna Carta
Jonas Bežemis pasirašo Magna Carta dokumentą

Magna Carta Libertatum (laisv. vert. Didžioji Laisvių Chartija;, sutrumpintai žinoma kaip Magna Carta – iš lot. „Didysis įstatymas“) - 1215 m. birželio 15 d. Anglijos karaliaus Džono (John) išleistas dokumentas, apribojantis absoliučią valdžią. Chartija karaliaus Jono Bežemio patvirtinta 1215 m. birželio mėnesį. Su kai kuriais pakeitimais ji dar kartą patvirtinta 1297 m. Eduardo I. Chartijos esmė - Anglijoje įtvirtinta luominė monarchija.

Šiuo dokumentu įsipareigota valdyti Angliją ir elgtis su jos vasalais atsižvelgiant į feodalinės santvarkos įstatymų reikalavimus. Dokumentas įgaliojo laikytis įstatymų piliečių atžvilgiu. Tokiu būdu buvo sumažinta monarcho valdžia ir dalis jos perduota vasalams. Šis dokumentas vėliau patvirtintas bei vykdomas kitų valdovų ir šiandien yra nerašytosios Anglijos konstitucijos dalis.

Priėmimo aplinkybės[taisyti | redaguoti kodą]

Didžioji Laisvių Chartija pirmiausia buvo baronų, dvasininkų bei kitų stambiųjų feodalų interesus atitinkantis dokumentas, todėl pagrindinė jos priėmimo priežastis buvo didėjantys prieštaravimai tarp karaliaus Jono, praminto Bežemiu, ir įvairių luomų atstovų.

Karalius įsitraukė į konfliktą su katalikų bažnyčia atsisakydamas pripažinti Kenterberio arkivyskupu popiežiaus statytinį. 1208 m. popiežius Inocentas III skyrė interdiktą Anglijai ir ekskomunikavo karalių Joną Bežemį, grasindamas jį nušalinti ir sostą atiduoti Prancūzijos karaliui Pilypui II Augustui. Jonas nenusileido, ėmė skirti dvasininkais savo žmones, tačiau ilgainiui padėčiai blogėjant, nepasitenkinimą reiškiant dvasininkams, jis galiausiai nusileido, atsidavė popiežiaus globai, faktiškai padovanojo jam Angliją, tapdamas jo vasalu. Todėl pirmasis chartijos straipsnis skelbė, kad bažnyčia yra laisva.

Prieštaravimas tarp feodalų ir karaliaus atsirado dėl pernelyg išaugusios jo valdžios. Tuo metu labai išsiplėtė karaliaus teisminė jurisdikcija, nes jo teismai dėl didesnio jų efektyvumo ir siekiant teisiškai apriboti vietos teismus, ėmė juos bei senjorų teismus išstumti. Teisėjai važinėjo po šalį, atlikdami aukščiausios teisinės valdžios funkcijas. Vestminsteryje buvo įkurtas Aukštasis Teismas iš trijų rūmų, kurio sprendimai už vietos teismų nuosprendžius buvo viršesni. Karaliaus valdžia stiprėdama nebenorėjo remtis luomų atstovais, plėtė savo administracijos ir valdininkų valdžią. Tai kėlė luomų, ypač feodalų luomo nepasitenkinimą, o greit prie jų prisijungus ir dvasininkams bei laisviesiems valstiečiams, karaliui teko imtis priemonių pusiausvyrai atstatyti. Todėl chartija didelį dėmesį skiria karaliaus, jo teismų ir administracijos valdžios ribojimui sukuriant Karalystės tarybą iš 25 baronų.

1214 m. Prancūzijos karalius Pilypas II nugalėjo Joną Bežemį prie Bovinų, taip karaliaus valdžią susilpnindamas ir sustiprindamas opozicijos padėtį. Suaktyvėjo konfliktas su popiežiumi Inocentu ir dvasininkais. Taip pat augo feodalų bei laisvųjų valstiečių nepasitenkinimas dėl didėjančių mokesčių karo reikalams, apėmęs beveik visus socialinius sluoksnius ir tiesiogiai privertęs karalių pasirašyti chartiją siekiant išsaugoti taiką. Chartijoje didelis dėmesys skirtas mokesčių rinkimo reglamentavimui, neleidžiant jų rinkti be tarybos sutikimo, išskyrus kelis atvejus.

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Chartija susidėjo iš 63 straipsnių. Jos originalas rašytas lotyniškai. 1534 m. advokatas Džordžas Feresas išvertė Chartiją į anglų kalbą, atmetė pasenusias, daugiausiai feodalinio pobūdžio nuostatas, ir perskirstė ją į 37 straipsnius.

Reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Didžioji laisvių chartija turi didelę išliekamąją vertę kaip istorinis dokumentas, atspindintis Anglijos visuomeninių santykių ir valdžios institucijų bei valstybės santvarkos istoriją. Tai pirmasis Anglijos konstitucinis aktas, kuris, nesant rašytinės konstitucijos, tiesiogiai taikomas iki šiol.

Chartijos reikšmė yra didelė ir pasauliniu mastu, nes perduodama savo Bendrosios teisės sistemą, Anglija neišvengiamai darė įtaką ir šiai sistemai priklausančių šalių pamatiniams teisės aktams. Pvz., JAV nepriklausomybės deklaracijos, JAV konstitucijos kūrėjai laikė šią chartiją svarbia ir atsižvelgė į jos nuostatas.

Politine prasme Chartija paveikė Anglijos valdžios institucijų raidą, apskritai demokratijos užuomazgas, nes joje numatyta Karalystės taryba buvo tiesioginė parlamento, įkurto po 50 m., pirmtakė.

Bene reikšmingiausios Didžiosios laisvių chartijos nuostatos susijusios su žmogaus teisėmis, ginančiomis jį nuo centrinės valdžios savivalės, sudarančiomis galimybę būti teisiamam pagal nusikaltimo pobūdį, sau lygių asmenų.