Madagaskarinis šonakaklis vėžlys
| Madagaskarinis šonakaklis vėžlys |
|---|
 Madagaskarinis šonakaklis vėžlys (Erymnochelys madagascariensis) |
| Apsaugos būklė |
 Grėsmingai nykstantys (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
Madagaskarinis šonakaklis vėžlys (Erymnochelys madagascariensis; angl. Madagascan big-headed turtle) – šonakaklis vėžlių rūšis, gyvenanti Vakarų Madagaskaro lėtai tekančiose upėse bei ežeruose.
Rūšį aprašė 1867 m. Grandidier. Sinonimiški pavadinimai:
- Dumerilia madagascariensis Grandidier, 1867
- Podocnemis madagascariensis Boettger, 1893
- Podocnemis madagascariesis (Grandidier, 1867)
Šie endeminiai vėžliai gyvena vakarų Madagaskaro žemumų upių baseinuose nuo Manguku upės pietuose iki Sambirano upės apylinkių šiaurėje. Rūšis gyvena vietovėse iki 500 m aukščio virš jūros lygio. Aprašytos dvi genetiškai besiskiriančios formos. Tose pačiose teritorijose gyvena ir vėžliai Pelomedusa subrufa bei Pelusios castanoides.
Pagal 2001 m. duomenis rūšies gausumas buvo apie 10 tūkstančių individų maždaug dvidešimtyje subpopuliacijų. Teritorijos, kurioje madagaskariniai šonakakliai vėžliai iš tiesų gyvena, plotas yra apie 1300 kvadratinių kilometrų.
Madagaskarinių šonakaklių vėžlių buveinės yra lėtai tekančios upės, ežerai, pelkės. Mėgstamiausias buveinių tipas – nuolatinės atviros šlapynės. Šie vėžliai mėgsta šildytis ant rąstų, akmenų ir pan.(Kuchling and Garcia 2003). Garcia (1999, 2006) bei Garcia ir Lourenco (2007) tyrė šių vėžlių išmatas bei skrandžių turinį ir nustatė, kad jaunikliai daugiausia minta vandens bestuburiais, o suaugėliai – moliuskais, maitomis ir augaliniu maistu (lapais, sėklomis bei vaisiais).
Šių vėžlių karapaksų ilgis būna iki 50 cm ilgio ir didesnis (Garcia 1999, 2006). Lytiškai subrendusių patelių karapaksai būna ilgesni kaip 25-30 cm (Kuchling 1988). Lyčių santykis (patinai : patelės) populiacijose varijuoja nuo 1:2 iki 1,7:1 (Kuchling 1988, Gracia 2006).
Šie vėžliai peri nuo rugsėjo iki sausio (dažniausiai spalio-gruodžio mėnesiais). Patelės kiaušinius deda kas antri metai, dalis patelių juos deda lyginiais, kitos – nelyginiais metais. Per sezoną patelė padeda 1-3 dėtis, kiekvienoje dėtyje paprastai būna apie 13 kiaušinių, nors realus dėčių dydis yra nuo 6 iki 29 kiaušinių.(Kuchling 1988, 1993a and b; Garcia 2006; Pedrono 2008).
Apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ši rūšis laikoma viena iš labiausiai nykstančių vėžlių rūšių, tačiau šie vėžliai iki šiol naudojami maistui, juos plačiai eksportuoja į Aziją kaip tradicinės Azijos medicinos priemonę. Yra pradėta šių vėžlių veisimo nelaisvėje programa, kuri turėtų apsaugoti rūšį nuo išnykimo. Vėžlių saugojimo fonas (angl. Turtle Conservation Fund; TCF) ketino surinkti 5,6 mln. JAV dolerių finansuoti penkerių metų „Globalių veiksmų planą“ (angl. Global Action Plan), kuris apima veisimą nelaisvėje ir reintrodukcijos projektus, prekybos stebėjimą, naujus gelbėjimo centrus, vietinės apsaugos planus ir švietimo programas.
Vietiniai gyventojai šiuos vėžlius naudoja maistui, jie atsitiktinai pagaunami su žuvimis žvejojant tinklais.(Kuchling 1993a, 1997; Kuchling and Mittermeier 1993; CBSG 2001; Garcia and Goodman 2003).
Jų buveines naikina žemės ūkio plėtra ir miškų kirtimas. Kita grėsmė yra uždumblėjimas ežerus verčiant ryžių laukais.(CBSG 2001).
Daugelis populiacijų yra nesaugomose teritorijose, bet net ir saugomuose plotuose esančios šių vėžlių populiacijos yra eksploatuojamos.(Garcia and Goodman 2003).
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „IUCN Red List - Erymnochelys madagascariensis“. IUCN Red list. Suarchyvuotas originalas 2011-07-13. Nuoroda tikrinta 2012-03-19.
