Mažoji Lietuva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

(Nukreipta iš puslapio Mažosios Lietuvos)

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lietuvos etnokultūriniai regionai.

██ Mažoji Lietuva

██ Žemaitija

██ Aukštaitija

██ Suvalkija

██ Dzūkija

Neoficiali Mažosios Lietuvos vėliava

Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva (vok. Klein Litauen, Preussisch Litauen, rečiau – Litauischer Kreis, Litauische Ämter, Provinz Litthauen), savitas lietuvių, gyvenusių Rytų Prūsijoje, regionas; taip pat laikomas vienu iš penkių dabartinės Lietuvos etnokultūrinių regionų. Šiaurinė ir rytinė Mažosios Lietuvos riba sutapo su 1422 m. Melno sutartimi nustatyta valstybine siena. Dėl pietinės ir vakarinės ribos istoriografijoje vyksta diskusijos, kadangi lietuvių kompaktiškai gyventa teritorija Prūsijoje, ypač nuo XVIII a. pr., nuolat mažėjo.

Mažoji Lietuva niekuomet nebuvo pavaldi Lietuvos valstybei; nuo 1923 m. tik jos dalis – Klaipėdos kraštas – priklausė Lietuvai. Iki 1525 m. Mažosios Lietuvos žemes valdė Vokiečių ordinas; ordino valstybę panaikinus, iki 1701 m. ji priklausė Prūsijos hercogystei (iki 1660 m. – kaip Lenkijos lenas), 1701–1871 m. – Prūsijos karalystei, 1871–1945 m. – Vokietijai. Šiuo metu (nuo 1945 m.) Mažosios Lietuvos žemes yra pasidalijusios trys valstybės. Didžioji jos dalis priklauso Rusijos Kaliningrado sričiai (išskyrus patį Kaliningradą ir jo apylinkes), ženkliai mažesnė (nuo XVIII a. pr. lingvistiškai polonizuota) pietrytinė krašto dalis (Geldapės apylinkės) priklauso Lenkijai, o šiaurinė (esanti dešiniajame Nemuno krante) dalis, t.y. Klaipėdos kraštas – Lietuvos Respublikai.

Iki XVIII a. pr. absoliuti dauguma Mažosios Lietuvos gyventojų buvo baltų kilmės. Lietuvių kalba jiems buvo spausdinamos knygos, Prūsijos valdžios įsakymai, lietuviškai vyko pamaldos bažnyčioje. Todėl Mažojoje Lietuvoje, skirtingai nei tuometinėje LDK, lietuvių kalba tapo rašto kalba, o iki XVIII a. pab. lietuvių kalba čia buvo išspausdinta daugiau leidinių nei LDK. Mažosios Lietuvos gyventojų poreikiams buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga (1547 m.), čia buvo pirmąsyk išversta į lietuvių kalbą visa Biblija (1590 m. Jono Bretkūno), 1653 m. pasirodė pirmoji lietuvių kalbos gramatika (parengta Danieliaus Kleino), sukurtas pirmasis lietuviškas grožinės literatūros kūrinys (Donelaičio „Metai“), 1823 m. pasirodė pirmasis lietuviškas laikraštis „Nusidawimai dievo karalystėje“ (leido N.F.Ostermeyeris), nuo 1883 m. čia buvo spausdinami svarbiausi lietuviško tautinio atgimimo leidiniai („Aušra“, „Varpas“), 1885 m. įsisteigė pirmoji lietuviška pasaulietinė draugija „Birutė“. XIX a. antroje pusėje lietuvių kalbos gyvybingumas Prūsų Lietuvoje leido iš čia į Rusijos valdomą Lietuvą gabenti spaudą uždraustais lotyniškais rašmenimis.

Nuo XVIII a. pr. Mažosios Lietuvos lietuviai tarnavo Prūsijos kariuomenėje, mokėsi Prūsijos mokykloje, tad Prūsijos (vėliau – Vokietijos) valstybė jiems natūraliai buvo sava valstybė. Didesnis kultūrinio suartėjimo su Didžiosios Lietuvos lietuviais poreikis iškilo XIX a. pabaigoje, tačiau didžiausia kliūtis glaudesniam bendravimui buvo skirtinga tikyba – mažlietuviai XVI amžiuje priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą, Didžiojoje Lietuvoje gyvenę lietuviai buvo katalikai. Mažojoje Lietuvoje jau 1807 m. buvo panaikinta baudžiava, tad visuomenės modernizacija buvo spartesnė: greičiau nyko senoji luominė socialinė struktūra, rinkos ekonomika ir modernizacija aktyviau skverbėsi į žemės ūkį. Todėl neretai Prūsų lietuviai laikė Rusijos lietuvius „atsilikusiais“, pašiepiamai vadino juos „žemaičiais“. Politinio suartėjimo klausimas iškilo tik per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau politinio suartėjimo siekė tik nedidelė mažlietuvių inteligentų dalis (daugiausia Martyno Jankaus aplinkoje). Didžiajai visuomenės daliai dvikalbystė ir priklausomybė Vokietijos valstybei buvo tapusi jų kultūrinio savitumo dalimi.

[taisyti] Istorija

Vokiečių ordinui XIII a. užkariavus vakarinių baltų žemes, Mažosios Lietuvos teritorija faktiškai buvo niekieno priklausomybėje. Dėl nuolatinių puldinėjimų gyvenviečių šioje teritorijoje būta mažai, didžioji jos dalis buvo apaugusi miškais ir giriomis (vadinamoji dykra). XV a. pr. pasibaigus karui ir nustačius valstybinę sieną, aktyvesnis apgyvendinimas prasidėjo nuo XV a. antrosios pusės. Buvusiose baltų žemėse, daugiausia Nadruvoje, Skalvoje, Lamatoje ir Klaipėdos apylinkėse, kūrėsi kolonistai iš LDK, kurie maišėsi su menkais vietos baltų likučiais. Vokiečių ordinas šiuos kolonistus noriai priėmė, nes karinių nesėkmių nustekentam ordinui tai davė iki tol nenaudotų žemių įdirbimą bei papildomus mokesčius ir duokles. Dauguma lietuvių iki XVIII a. gyveno Prūsijos valdovo domenuose, taigi lietuvių valstiečių baudžiaviniai santykiai susiklostė tiesiogiai su valdovu.

Istoriografijoje laikoma, kad Mažoji Lietuva kaip tokia susiformavo XVI a., kai apgyvendintose šiaurės rytinėse Prūsijos valdose dauguma gyventojų kalbėjo baltiškais dialektais ir dominavo lietuvių kalba. Tai leido tapatinti šią teritoriją su čia dominavusia gyventojų grupe. Todėl XVI a. Mažosios Lietuvos pavadinimas (Klein Litaw) pirmąkart fiksuojamas Prūsijos kronikininkų (Simono Grunau, Luco Davido) darbuose (XIX a. pab. šis pavadinimas buvo prikeltas ir ypač išpopuliarėjo po Pirmojo pasaulinio karo; patys lietuvininkai save dažniau vadino Prūsų lietuviais, o gyvenamą kraštą – Prūsų Lietuva).

Po Vokiečių ordino valstybės transformacijos į Prūsijos hercogystę (1525 m.) pagrindinis hercogo Albrechto tikslas buvo pasinaudojant evangelikų liuteronų tikėjimui suteiktu valstybinės religijos statusu, suvienyti visus savo pavaldinius ir užsitikrinti jų lojalumą. Įgyvendindamas Liuterio teiginį, kad tikėjimas turi būti skelbiamas gimtąja kalba, Albrechtas turėjo realiai įvertinti situaciją, kad jo valstybėje, greta vokiečių, gyvena didžiulės lenkų, prūsų ir lietuvių valstiečių masės. Todėl Prūsijos valdžia skatino lietuviškai mokančių kunigų ruošimą bei religinės literatūros lietuvių kalba rengimą.

Tankiausiai lietuvių gyvenamos sritys neoficialiai buvo vadinamos Lietuvos provincija, Prūsų Lietuva arba tiesiog Lietuva, o 1736 m. šis pavadinimas pateko ir į administracinio vieneto – Lietuvos departamento – pavadinimą. Iki XVIII a. lietuviškai kalbėjusiųjų gyventojų dominavimas šioje teritorijoje nekelia abejonių. Išskyrus miestus, kai kuriuose apskrityse, pvz., Tilžės ar Klaipėdos, baltiškas pavardes turėdavo 95–100 % valstiečių. Tačiau XVIII a. lietuvių gyventas arealas Prūsijoje pradėjo mažėti.

Viena iš priežasčių buvo tai, kad per 1709–1711 marą išmirė maždaug pusė Lietuvos provincijos gyventojų. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I, iškart netekęs didelės natūrinių prievolių ir pajamų dalies, šią netektį norėjo greitai kompensuoti, todėl į Prūsų Lietuvą iš Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Olandijos buvo pakviesti kolonistai, vadinamieji zalcburgiečiai. 1710–1736 m. Lietuvos provincijos valdovo domenuose įsikūrė apie 23 tūkst. kolonistų, daugiausia vokiečių valstiečių (santykinai jie sudarė apie 10 % Lietuvos provincijos gyventojų). Mažiausiai jų apsigyveno Klaipėdos ir Tilžės apskrityse, tačiau pietinėse Ragainės ir ypač Įsruties apskrityse jie pasklido tiesiog tarp lietuvių gyvenamų kaimų. Kolonistų atsikėlimas aktyvino lietuvių poreikį bendrauti vokiečių kalba, be to, sekdami kolonistais ir netgi kai kuriais kunigais (pvz., K. Donelaičiu), nuo XVIII a. vidurio Prūsijos lietuviai vis aktyviau ėmė propaguoti pietistines religines praktikas, vadinamuosius surinkimus.

Antra vertus, prie lietuvių akultūracijos prisidėjo ir tai, kad nuo 1733 m. lietuvių valstiečius pradėta irgi rekrūtuoti į Prūsijos kariuomenę, o nuo 1736 m. įgyvendinant visuotinio pradinio švietimo nuostatus, Prūsų Lietuvoje buvo smarkiai išplėstas kaimo mokyklų skaičius. Kaimo mokyklos didino raštingumą, tačiau XVIII a. pabaigoje Prūsijoje suvalstybinus švietimą, mokyklos, kaip ir tarnyba Prūsijos kariuomenėje, formavo lietuvių požiūrį į Prūsiją kaip į savą valstybę, ugdė jų ištikimybę monarchijai, paklusnumą, discipliną. Tuo būdu vokiečių kultūros elementai, kažkada Prūsijos lietuviams buvę visiškai svetimi, per XVIII a. ir per XIX a. pirmąją pusę jiems tapo suvokiami ir artimi. Šitų elementų perėmimas tada buvo visiškai natūralus procesas, kurio bent jau iki XIX a. valdžia specialiai neprovokavo. Atvirkščiai, ir toliau buvo rūpinamasi lietuvių kalbą galinčių gerai vartoti mokytojų ir kunigų rengimu. Antai 1718 m. prie Karaliaučiaus universiteto buvo įsteigtas ir po penkerių metų pradėjo veikti Lietuvių kalbos seminaras, kuriame lietuvių kalbos buvo mokomi būsimieji lietuvių parapijų kunigai ir mokytojai (šį seminarą lankė ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai, norėję dirbti lietuviškose parapijose, kadangi jiems irgi buvo privalu išmokti lietuvių kalbą). Be to, 1844 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV įsteigė 18 metinių stipendijų lietuvių kilmės jaunuoliams, norintiems mokytis Tilžės gimnazijoje. Tačiau agrariniame krašte vaikų ateitis buvo tradiciškai siejama su žemės ūkiu, jie būdavo anksti įtraukiami į kasdienius ūkio darbus, todėl mokslo siekimas šeimose dažniausiai neskatintas.

Natūrali akultūracija paspartėjo XIX a. rinkos ekonomikos santykiams skverbiantis į žemės ūkį, augant komunikacijos galimybėms. Laikraščių atsiradimas, geležinkelių atitiesimas skatino Rytų Prūsijos gyventojų migraciją į pramoniniu požiūriu labiau išvystytas Vokietijos sritis. Susilpnėjus luominiam įvairių socialinių sluoksnių uždarumui, daugėjo persikraustymų gyventi į miestus, mišrių santuokų. Prievartinė lietuvių asimiliacija prasidėjo tik po Vokietijos suvienijimo 1871 m., kai Vokietijos imperija pradėjo įsakymais siaurinti lietuvių kalbos viešojo vartojimo sferą, pirmiausia išstumdama ją iš mokyklų. Tada lietuvių kalba vis labiau virto „namų kalba“, labiau vartota dar bažnyčiose. Antra vertus, atsakant į Vokietijos imperijos XIX a. 8 dešimtmečio politiką, Mažojoje Lietuvoje prasidėjo vadinamasis peticijų sąjūdis (1873, 1875, 1878, 1879, 1882, 1887, 1890, 1895, 1900 m. peticijomis Vokietijos kaizeriui reikalauta grąžinti lietuvių kalbą į mokyklas), sustiprėjo pasaulietinių inteligentų veikla, aktyviai kūrėsi kultūrinės draugijos („Birutė“, Tilžės giedotojų draugija, „Sandora“, „Santara“ ir kt.). XIX a. pabaigoje mažlietuvių inteligentai pradėjo rūpintis savo politinių atstovų rinkimais į Prūsijos landtagą bei Vokietijos reichstagą. Tačiau net ir patekę į šias parlamentines institucijas, lietuvininkų atstovai kėlė vien kultūrinius reikalavimus.

Rytų Prūsijos provincijos gyventojų, save laikiusių lietuviais, skaičius (pagal oficialią Prūsijos statisktiką):

1837 m. – 140927
1852 m. – 151243
1858 m. – 137780
1861 m. – 139428
1864 m. – 152000
1867 m. – 146000

1890 m. – 117637
1895 m. – 120698
1900 m. – 106230
1905 m. – 101334
1910 m. – 99245

[taisyti] Dialektas

Buvusių Mažosios Lietuvos gyventojų senuoju „lietuvninkų dialektu“ dabar moka kalbėti vos keli šimtai asmenų. Dauguma vad. mažlietuvių, arba lietuvninkų, kalbėjo vad. vakarų aukštaičių tarme, gyvenę palei Kuršių marias – vad. „kuršiuojančia“ („žemaičių donininkų“) šnekta, o nedidelė (anksti sulenkėjusi) pietrytinių mažlietuvių etnografinė grupė – vad. dzūkų tarme.