Mėrūniškiai

Mėrūniškiai lenk. Mieruniszki
Mėrūniškiai 54°10′07″ š. pl. 22°34′09″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Palenkės vaivadija
Apskritis	Suvalkų apskritis
Valsčius	Pilypavo valsčius
Gyventojų (2006)	170
Pašto kodas	PL 16-424

Mėrūniškiai, Merūniškė (lenk. Mieruniszki, vok. Merunen, Mierunisken) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Pilypavo valsčiuje, Suvalkų apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 4 km į pietvakarius nuo Pilypavo, apie 26 km į vakarus nuo Suvalkų ir 124 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Balstogės. Šalia kaimo teka upė Javorka ir tyvuliuoja Mėrūniškių ežeras. Per kaimą eina vaivadijos kelias Nr.. Kaime yra Mėrūniškių žydų kapinės.

Istorija

Kaimo Evangelikų liuteronų bažnyčios griuvėsiai

Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artimos baltų gentys – jotvingiai ir prūsai. Nuo 1422 m. iki 1945 m. kaimas priklausė Vokietijai. Kaimas pirmą kartą paminėtas 1422 m. Melno sutartyje tarp kryžiuočių ir Jogailos, kur buvo nustatyta tarpvalstybinė riba paliekant kaimą kryžiuočiams 1 km į vakarus nuo LDK teritorijos. 1573 m. kaime buvo 10 valakų ir evangelikų parapijinė bažnyčia su mokykla. Miškingas kraštas prie ežero buvo retai apgyvendintas, dideli plotai nenaudojami ir vietos seniūnas Kasper von Aulack dalį žemės pardavė, dalį išnuomavo keturiems broliams Jonui, Augustui, Albertui ir Jokūbui Petraševičiams iš Turovo. 1541 m. spalio 11 d. sutartį patvirtino Albrechtas Brandenburgietis. Pradėjo keltis vastiečiai iš Mozūrijos ir Rytų Prūsijos, buvo verčiamasi žemės ūkiu ir žvejyba ežere. 1545 m. minima evangelikų bažnyčia, kurią 1656 m. sugriovė totoriai. 1695–1710 m. ji atstatyta, su puošniu Dancigo baroko altoriumi. XVII a.-XVIII a. kaime gyveno ATR bajorai Ciesielskiai ir Dziemgieluvai. 1860 m. kaime buvo muitinė ir paštas. 1871 m. kaimas tapo Vokietijos imperijos dalimi. 1911 m. rugsėjo 18 d. įrengtas siaurasis geležinkelis Alėcka-valstybės siena, ties kaimu įkurtas sienos kirtimo punktas. 1938 m. kaimą vokiečiai pervadino iš Mierunisken į Merunen. 1939 m. kaime gyveno 1189 gyventojai. Po Antrojo pasaulinio karo Mėrūniškiai buvo prijungti prie Lenkijos, Suvalkų vaivadijos. Siaurasis geležinkelis išmontuotas. 1945–1954 m. kaimas buvo Mėrūniškių valsčiaus centras. 1975–1998 m. priklausė Suvalkų vaivadijai.

Mėrūniškių piliakalnis

Pietvakarių pusėje, nutolęs vieną kilometrų nuo kaimo, dunkso 10 m aukščio piliakalnis Smėlio kalnas (lenk. Piaskowa Góra, vok. Sandberg). Strateginė vieta labai patogi: iš šiaurės prieigas dengia Didysis Mėrūniškių ežeras, iš vakarų – didoka pelkė. Ankstyvaisiais viduramžiais čia stovėjusi pilis ne tik gynė aplinkinius gyventojus nuo kryžiuočių ir mozūrų antpuolių, bet ir tarnavo prieglobščiu jotvingių kunigaikščiams, valdžiusiems Mėrūniškių valsčių. Gyventojai kūrėse kiek toliau, prie senovinio prekybos kelio palei ežerą iš pietinės Jotvos į jotvingių sostinę, buvusią prie Mauro ežero. Ši pasienio pilis buvo nuolat puldėjama, kronikos mini kryžiuočių karo žygius 1277–1283 m. ir mūšius prie Vinzės (dab.Venževas) bei Mėrūniškių. Matyt po šių žygių pilis buvo sugriauta, nes 1422 m. Melno taikos sutartimi Mėrūniškiai buvo pripažinti kryžiuočiams.

Paminklai

• 1695–1710 m. Evangelikų liuteronų gotikinės-renesansinės bažnyčios griuvėsiai, sudegė 1945 m.;
• Evangelikų liuteronų kapinės šiaurės rytinėje kaimo dalyje ir pietrytinėje 300 m. nuo bažnyčios griuvėsių;
• XIX a.-XX a. dvaro parkas;
• XIX a. mūrinė klebonija.

Šaltiniai

• Jonas Puzinas. Sūduvių problema (liet.);
• Aprašymas apie kaimą „Ryszard Demba. OLECKO Czasy, ludzie, zdarzenia“ (lenk.);
• Aprašymas apie kaimą Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografiniame žodyne (lenk.) Archyvuota kopija 2009-08-24 iš Wayback Machine projekto..

Nuorodos

• Padėtis žemėlapyje^{[neveikianti nuoroda]}
• Kaimas žemėlapyje