Lygioji keramika
Lygioji keramika – lipdyta lygiu paviršiumi keramika iš molio su grūsto granito ar smėlio priemaišomis. Indų paviršius gali būti šiurkštus, išlygintas ar nugludintas.
Kultūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lygioji keramika būdinga į rytus nuo dab. Lietuvos esančioms baltų kultūroms – Dniepro-Dauguvos kultūrai, Bancerovo–Tušemlios kultūrai ir ankstyvųjų slavų Prahos kultūrai.
Lietuvoje lygioji keramika pradėta naudoti neolite, paplito nuo m. e. I tūkstantmečio vidurio. Brūkšniuotosios keramikos kultūros laikotarpio gyvenvietėse lygiosios keramikos randama nedaug, tik keli procentai visos randamos keramikos. Daugiau jos aptinkama nuo II a. – III a. plintant grublėtajai keramikai.
Lygioji keramika – dažniausiai lipdyti įvairaus dydžio žemais kakleliais mažai profiliuoti ar kibiro pavidalo puodai platesne už dugną anga, kartais viršutinėje dalyje puošti duobučių eilėmis, gnaibymu. Lygioji keramika dažniausiai aptinkama Rytų Lietuvos pilkapių kultūros paminkluose – vyrauja neaukšti dubenėliai, puodynės.
Tam tikrą grupę sudaro juodu ar rudu gludintu paviršiumi lipdyta keramika, kuri Lietuvoje atsirado I tūkstantmetyje pr. m. e. , plačiau paplito nuo III a. – V a. m. e.[1]
Kiti straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aleksiejus Luchtanas. Lygioji keramika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 369 psl.