Luhijai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Abaluyia
Luhya children.jpg
Gyventojų skaičius ~6,1 mln.
Populiacija šalyse Kenijos vėliava Kenija (6,1 mln.)
Kalba (-os) oluluhija
Religijos krikščionybė, Afrikos religija
Giminingos etninės grupės luo
Commons-logo.svg Vikiteka: AbaluyiaVikiteka

Luhijai, arba Lujai, Luhjai (savivardis Abaluyia) – Kenijos tauta, sudaranti antrą pagal dydį etninę grupę šalyje – 16% visų jos gyventojų. Koncentruojasi vakarinėje šalies dalyje, į šiaurės rytus nuo Viktorijos ežero. Jų tradiciškai gyvenama teritorija vadinama Ebuluhija (Ebuluyia). Nedidelė diaspora yra gretimoje Ugandoje. Jie kalba luhijų kalba (oluluhija), kuri priklauso bantų kalboms.

Etninės subgrupės[taisyti | redaguoti kodą]

Luhijai nėra vieningi ir kalba keletu giminingų kalbų/dialektų, kurių tradiciškai priskaičiuojama 16. Jie skaidosi į subetnosus, kurie skaidomi į klanus. Luhijų subetnosai yra:

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Luhijų legendos pasakoja, kad jie migravo iš tolimos šiaurės, iš Misrio karalystės. Tačiau manoma, kad jie susidarė XV a. maišantis seniesiems vietos gyventojams bantams su tuo metu į kraštą atsikėlusiais nilotais. Iš pastarųjų luhijai paveldėjo socialinę organizaciją, daugybę papročių, tačiau išsaugojo bantų kalbą. Luhijai yra kultūriškai artimi savo pietiniams kaimynams luo, kurie kalba nilotų kalba. Dėl to pašaliečių jie visi būdavo vadinami vienu pavadinimu, Kavirondo (greičiausiai kilo iš suahilių kalbos termino „sėdėti ant kulnų“), kuris žymėjo ir regioną į šiaurės rytus nuo Viktorijos ežero. XX a. britai atskyrė Bantu Kavirondo (luhijus) nuo Nilotų Kavirondo (luo).

Luhijai priklausė Afrikos Didžiųjų ežerų valstybių kultūrinei zonai, ir didžiausia jų valstybė buvo Vanga, greičiausiai įkurta XVII a., kurios valdovai titulavosi nabongo. Jos valdanti gentis buvo vangai. Tai buvo didelė konfederacija su sostine Mumiju, rinkusi duoklę iš daugumos luhijų genčių ir kontroliavusi teritorijas iki pat Naivašos ežero rytuose. Atskirų genčių vadai tituluodavosi nilotišku titulu mwami. Bukusu šiaurėje buvo viena iš luhijų genčių kuri nepripažino Vangos valdžios ir kovojo su šia karalyste.

XIX a. II pusėje Vangą valdė nabongas Šiundu, kuris vystė prekybą su svahilių pirkliais rytuose. Nuo 1882 m. valdė Mumijas, kurio laikais Vangos karalystėje apsilankė pirmieji europiečiai, kurių žymiausias – Joseph Thomson. 1894 m. didžiausia Viktorijos ežero karalystė Buganda tapo britų Ugandos protektoratu, prie kurio prijungta ir Vanga. Tiesa, kolonistams aktyviai priešinosi bukusu gentis, įsitvirtinusi Bungomos miestelyje. Šis pasipriešinimas baigėsi miestelio gynėjų skerdynėmis. 1902 m. perbraižant kolonijines sienas, luhijų teritorijos priskirtos Britų Rytų Afrikai (vėliau Kenija).

Kolonijiniais laikais kai kurios luhijų gentys bendradarbiavo su britais, dalyvavo jų armijoje, kovojo karuose. Kitos gentys, ypač bukusu, pasižymėjo maištingumu, ne kartą dalyvavo sukilimuose.

Po Kenijos nepriklausomybės 1963 m. luhijų teritorijos liko Kenijos sudėtyje ir sudaro tankiausiai gyvenamą Kenijos dalį. Būdami antrąja pagal dydį etnine grupe, jie sugeba dalyvauti šalies politiniuose sprendimuose, lemti rinkimų rezultatus. Nemažai Kenijos viceprezidentų yra kilę iš luhijų tarpo.