Lopušnos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lopušnos mūšis
Priklauso: LDK-Krymo chanato karas
Lopuszno Kroniki 4.jpg
Data: 1512 m. balandžio 28 d.
Vieta: prie Višnioveco pilies, už keliolikos km nuo Lopušnos
Rezultatas: LDK ir Lenkijos pergalė
Kariaujančios pusės
Herb Pogon Litewska.jpg LDK
Lenkijos karalystė
Krymo chanatas
Vadovai
Herb Ostrogski.jpg Konstantinas Ostrogiškis, LDK etmonas
POL COA Pilawa.svgMikalojus Kameneckis, Lenkijos didysis etmonas
nežinoma
Karinė jėga
6 000 20 000
Nuostoliai
nežinoma iki 5 000

Lopušnos mūšis (Višnioveco mūšis) – mūšis, įvykęs 1512 m. balandžio 28 d. tarp LDK, Lenkijos vadovaujamų Mikalojaus Kameneckio ir Konstantino Ostrogiškio iš vienos pusės ir Krymo chanato kariuomenių iš kitos pusės netoli Višnioveco (dabar. Ternopilio sritis, Ukraina) pasibaigęs totorių pralaimėjimu.

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

1512 m., prieš prasidedant LDK-Maksvos kariui, dvidešimt tūkstantinė totorių kariuomenė vedama trijų jaunesniųjų Girėjų giminės atstovų (istoriniuose šaltiniuose jų vardai nepaminėti) įsiveržė į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Rusios vaivadijos teritorijas be chano Menglio Girėjaus žinios. Tų pačių metų kovo mėn. sužinota, kad totorių kariuomenė žiemoja prie Juodojo miško netoli Inhulo intako. Juos stebėjo Jano Tvorovskio 585 raitelių būrys, kuris buvo įsikūręs netoli Kameneco ir saugojo kelią vedantį į Podolę. Kelio saugumą užtikrino ir nemažai Podolės vaivaidijos pilių. Ostrohe tuo metu buvo etmonas Konstantinas Ostrogiškis, kuris vadovavo bajorųVoluinės šauktinių kariuomenei.

Kovo pabaigoje totoriai kirto sieną ties taip vadinamu Juoduoju keliu vedančiu į Voluinę. Šio kelio nesaugojo joks karinis dalinys, o ir pilių palei jį buvo nedaug (Kremenčuko, Višnioveco ir Zbaražo). Pirmąją stovyklą totoriai įkūrė prie Kuzminsko, antrąją prie Busko, kur atvyko balandžio 7 d. Iš čia pagrindinė dalis totorių kariuomenės patraukė į Lvovą, Peremyšlį, Krasnistavą ir net pasiekė Liubliną ir Chelmą. Kita dalis patraukė į pietus už Dniestro ir pasiekė Kolymę.

Totorių įsiveržimas prasidėjo kai lenkų ir lietuvių kariuomenių šaukimas dar nebuvo pasibaigęs. Nepaisant to, kai kurie lenkų būriai pasipriešino nedideliems totorių būriams: rotmistras Krčonovskis su 60-ia raitelių sumušė apie 100-o totorių būrį, rotmistrai Fredro ir Cherburtas vedini 150 kardų sumušė apie 400 karių totorių būrį, o Lanckoronskis sumušė 700 totorių. Po šių susirėmimų buvo išlaisvinti totorių paimti belaisviai.

Kraštą gynė tik šie nedideli būriai, ryšio su Tvorovskio kariauna nebuvo, o Lvove imta telkti lenkų kariuomenė. Balandžio 22 d. į miestą atvyko karališkasis etmonas Nikolajus Kamenckis. Tuo metu mieste jau buvo 2 tūkst. samdinių kavaleristų, 300 pėstininkų kuopa, nedidelis artilerijos būrys su dviem patrankom ir Voiceko Sampolincsio vėliava. Į Lvovą taip pat atvyko ir nedidelis rusų bajorų būrys. Stovykloje susirinko apie 4 tūkst. kareivių.

Tuo metu totorių būriai pradėjo grįžinėti į savo stovyklą prie Busko. Lenkai nutarė nelaukti Tvorovskio būrio ir žygiuoti tiesiai prieš totorius. Tuo metu, kai lenkai balandžio 24-ą dieną iš Lvovo patraukė į Višniovecką, Krymo chanato armija pradėjo atsitraukimą iš Buskos.

Balandžio 27 d. netoli Višniovecko lenkų būriai susitiko su lietuvių rinktine iš Volynės vadovaujamos Konstantino Ostrogiškio. Po susijungimo sąjungininkų kariuomenėje buvo apie 6 tūkst. žmonių. Buvo nuspręsta atlikti naktinį žygį norint užkirsti totoriams kelią, kol šie neišsiskyrė prie Kučmanslio ir Juodojo kelių. Žvalgyba išsiaiškino, kad totoriai įkūrė stovyklą nakčiai netoli Lopušnos kaimo. 1512 m. balandžio 28 d., auštant, kai totoriai jau buvo pradėję judėti iš savo stovyklos, lenkų ir lietuvių kariuomenė pasiekė Lopušną.

Mūšis[taisyti | redaguoti kodą]

Etmono Ostrogiškio lenkų - lietuvių raitelių būriai stovėjo kairiame flange, dešiniame stovėjo lenkų kariuomenė, kurią taip pat pagrinde sudarė raiteliai, bet buvo ir nedidelis pėstininkų būrys bei dvi patrankos. Pėstininkus ir patrankas pastatė pirmoje linijoje, priešais lenkų kavaleriją, kad jų ugnis sustabdytų totorių ataką.

Totoriai išsidėstė priešais lenkų - lietuvių armiją dvejomis linijomis savimi pridengdami gurguolę su prisiplėštomis gėrybėmis ir belaisviais.

Sąjungininkų kariuomenės flangai rėmėsi į mišką, todėl totoriai negalėjo panaudoti savo pamėgtos taktikos - apeiti priešininką iš flangų. Krymo chanato kariuomenė pabandė stipriu smūgiu perskirsti lenkų - lietuvių armiją į dvi dalis. Neužilgo po to, kai priešininkai susirėmė, totoriams pavyko įsiterpti tarp lenkų ir lietuvių sparnų ir mažiau skaitlingus lietuvių būrius priremti prie miško. Etmonas Kameneckis lietuviams į pagalbą pasiuntė vieną kavaleristų vėliavą, stengdamasis pagrindines jėgas pasaugoti lemiamam smūgiui. Tik visiems totoriams stojus į mūšį Kameneckis atakavo su rezerviniais būriais ir sumušė priešininką, priversdamas į bėgti ir palikti gurguolę. Sąjungininkų armija išlaisvino daug belaisvių, tačiau nesugebėjo pilnai sutriuškinti priešo, kuris, patyręs didžiulius nuostolius, sugebėjo pasitraukti į Krymą.

Pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Senasis chanas Menglis Girėjus, sužinojęs apie kariuomenės sutriuškinimą, nutarė pasirašyti su Lenkijos karalyste ir Lietuvos didžiąja kunigaikštyste taikos sutartį. Jis pareikalavo, kad karalius ir didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išduotų gyvą ar įsakytų įvykdyti mirties nuosprendį chanui Šach-Achmedui, kuris po pralaimėjimo Girėjui 1502 m., pabėgo į Lietuvą bei pažadėjo karui su Maskva atsiųsti 30 tūkst. raitelių už kasmetinį 15 tūkst. dukatų mokestį. Prisiekė Koranu ir išsiuntė karaliui du įkaitus - savo anūką Džaladiną ir kunigaikščio Divlet-bachtijaus sūnų su svita ir tarnais. Menglis Girėjus savo priesaikos pilnai neištesėjo, nes karius karui su maskviečiais pasiuntė tik kitais, 1513 m., tačiau nebepuldinėjo lenkų ir lietuvių valdomų žemių.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Borawski, Piotr. Tatarzy w dawnej Rzeczypospolitej. — Warszawa: Ludowa Spółdzielnia Wydawnicza, 1986. ISBN 83-205-3747-9. — S. 80-83.
  • Podhorodecki, Leszek. Chanat Krymski i jego stosunki z Polską w XV—XVIII w. — Warszawa, 1987. ISBN 83-05-11618-2. — S. 85-86.