Londono metropoliteno uodai
Londono metropoliteno uodai – Culex genties uodų forma, gyvenanti Londono metropolitene. Manoma, kad jie neseniai išsivystė iš antžeminės rūšies Culex pipiens. Ši forma kartais vadinama Culex pipiens f. molestus (lot. molestus 'erzinantis, apsunkinantis') dėl godaus kandimo žmonėms. Žinoma, kad Londono metropoliteno C. p. f. molestus[1] kandžiojo londoniečius Antrojo pasaulinio karo metais, kai metropolitenas buvo naudojamas kaip slėptuvės nuo bombų.[2] Šie uodai, nors pirmą kartą atrasti Londono metropolitene, aptikti įvairių pasaulio šalių požeminėse sistemose. Spėjama, kad šie uodai per paskutinį šimtmetį prisitaikė prie žmogaus sukurtų požeminių sistemų evoliucionuojant antžeminiams Culex pipiens[3]. Paskutiniu metu atsirado įrodymų, kad ši forma yra atsiradusi pietinėms Culex pipiens formoms kintant ir prisitaikant gyventi šiaurinių miestų požeminėse šiltose erdvėse.[4]
Įrodymų, kad ši uodų forma yra skirtinga nei Culex pipiens rūšis pateikia Kate Byrne ir Richard Nichols tyrimas. Rūšis labai skiriasi elgesiu,[2], itin sunkiai kryžminasi su įprastine forma,[3] ir turi skirtingą alelių dažnį genofonde, kas atitinka genų dreifą dėl įkūrėjo efekto.[5]
Palyginimas:
- uodai Culex pipiens f. molestus - dauginasi ištisus metus, nepakenčia šalčio;
- įprastiniai antžeminiai uodai Culex pipiens nejautrūs šalčiui, žiemą miega.
Sukryžminus šias dvi formas padėti hibridiniai kiaušinėliai nesivysto, kas rodo egzistuojant reprodukcinę izoliaciją.[2][3]
Genetinių tyrimų rezultatai rodo, kad molestus formos uodai iš įvairių Londono metropoliteno vietų turi bendrus protėvius. Nėra taip, kad kiekvienoje stotyje gyvenantys uodai yra giminingi apie stotį žemės paviršiuje gyvenantiems artimiausiems uodams (t. y., pipiens formai). Byrne ir Nichols darbinė hipotezė teigia, kad adaptacija gyventi Londono metropolitene įvyko tik vieną kartą. Prisitaikant prie požeminės aplinkos tenka įveikti daug kliūčių, todėl toks prisitaikymas pasitaiko retai.
Paskutiniai genetinių tyrimų duomenys rodo, kad vienintelė atsiradusi molestus forma paplito Europoje ir kitur, nes aptiktas populiacijų iš didžiulio arealo genetinis bendrumas. Šios plačiai išsibarsčiusios populiacijos turi labai mažai genetinių skirtumų, kas rodo, jog molestus forma išsivystė visai nesenai: vienintelis mitochondrinės DNR skirtumas egzistuoja dešimties Rusijos miestų požeminėse populiacijose[6], vienintelis aptiktas mikrosatelitų skirtumas būdingas populiacijoms, išsibarsčiusioms Europoje, Japonijoje, Australijoje, Vidurio Rytuose, Atlanto salose.[4] Šis pasaulinis paplitimas galėjo nutikti po paskutinio apledėjimo ar dar vėliau, kai vabzdžiai paplito pasinaudodami pasaulinės prekybos maršrutais. Vienas spėjamas plitimo variantas – uodų keliavimas naudotų padangų kroviniuose. Tokiose padangose dažnai būna vandens, kuriose gali išgyventi uodų lervos. O visiškai išpilti vandenį iš padangų labai sunku.
Įdomu tai, kad molestus formos uodų populiacijų Šiaurinėje Europoje reprodukcinė izoliacija yra beveik visiška, tuo tarpu Pietų Europoje tarp šių uodų populiacijų vyksta genų mainai. Byrne ir Nichols tai aiškina požeminės uodų formos (ir galbūt jų hibridų) negebėjimu išgyventi žemės paviršiuje šaltomis Šiaurės Europos žiemomis.
Dabar yra duomenų, kurie rodo, jog hibridų išgyvenamumas šiauriniame klimate yra evoliucinė problema, kuri išsprendžiama, bet labai retai: Fonseca gavo genetinių įrodymų, jog nesename Culex uodų apsigyvenime Amerikoje dalyvavo ir uodų linija, atsiradusi sėkmingai susikryžminus (kas reta) pipiens ir molestus formų uodams. Šie įrodymai rodo, kad galbūt todėl amerikinė forma kraują siurbia tiek iš paukščių, tiek iš žmonių. Ši interpretacija yra ginčytina, apie tai rašoma Spielman et al. laiške.[7] ir atsakyme į šį laišką, pasirodžiusiame žurnale „Science“. Šio maitinimosi tiek žmonių, tiek paukščių krauju pasekmės 1999 m. buvo paskelbtos žiniasklaidos naujienose, kai buvo rašoma apie žmonių encefalito protrūkį Niujorke, sukeltą Vakarų Nilo viruso. Tai buvo pirmas dokumentuotas atvejis, kai šis virusas pasireiškė Vakarų pusrutulyje.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Shute, P. G. (1951). Culex molestus. Trans R Ent Soc Lond, 102: 380–382.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Alan Burdick (2001). „Insect From the Underground - London, England Underground home to different species of mosquitos“. Natural History.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 „London underground source of new insect forms“. The Times. 1998-08-26. Suarchyvuotas originalas 2016-10-26. Nuoroda tikrinta 2012-05-09.
- ↑ 4,0 4,1 Fonseca DM; Keyghobadi N; Malcolm CA; et al. (2004 m. kovo mėn.). „Emerging vectors in the Culex pipiens complex“ (PDF). Science. 303 (5663): 1535–1538. doi:10.1126/science.1094247. PMID 15001783. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-23. Nuoroda tikrinta 2012-05-09.
- ↑ Byrne K, Nichols RA (1999 m. sausio mėn.). „Culex pipiens in London Underground tunnels: differentiation between surface and subterranean populations“. Heredity. 82 (1): 7–15. doi:10.1038/sj.hdy.6884120. PMID 10200079.
- ↑ Vinogradova EB and Shaikevich EV (2007). „Morphometric, physiological and molecular characteristics of underground populations of the urban mosquito Culex pipiens Linnaeus f. molestus Forskål (Diptera: Culicidae) from several areas of Russia“. European Mosquito Bulletin. 22: 17–24. ISSN 1460-6127.
- ↑ Spielman A; Andreadis TG; Apperson CS; et al. (2004 m. lapkričio mėn.). „Outbreak of West Nile virus in North America“. Science. 306 (5701): 1473c–1475c. doi:10.1126/science.306.5701.1473c. PMID 15567836.