Lobizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lobizmas (angl. lobby 'koridorius, kuluaras') – visuomenės narių, grupių ar atskirų individų veikla siekiant daryti įtakos valdžios atstovų sprendimams.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Nors tam tikras lobizmo apraiškas galima aptikti senovės Graikijoje ir Romoje, tačiau modernaus lobizmo pradžia yra siejama su XVIII amžiaus pabaiga JAV. Tuometinė žiniasklaida bei visuomenė lobizmą laikė abejotinos reputacijos praktika, kuri kenkė demokratijai ir buvo smerkiama.[1] Nors visuomenėje lobizmas buvo vertinamas neigiamai, pirmą kartą jį sureguliuoti ir pradėti lobistų registraciją nesėkmingai buvo pabandyta tik 1928 metais. Federalinis lobizmo reguliavimo aktas JAV buvo priimtas po Antrojo pasaulinio karo – jame apibrėžtas lobizmas, lobistams numatytos tam tikros pareigos (pavyzdžiui, registruotis, deklaruoti savo interesus, pajamas ir pan.) ir sankcijos už šių reikalavimų nesilaikymą.

Interesų grupės[taisyti | redaguoti kodą]

Lobizmu gali užsiimti pavieniai asmenys arba jų grupės, vadinamos interesų grupėmis. Remiantis Europos Parlamento 2003 metų ataskaita, 2000 metais Briuselyje ir jo apylinkėse buvo apie 2600 registruotų interesų grupių, turinčių pastovius biurus.[2] Iš jų maždaug trečdalis buvo Europos prekybos asociacijos, penktadalis – komercijos konsultantai, maždaug po 10 proc. – nevyriausybinės organizacijos, profesinės sąjungos, nacionalinio verslo asociacijos, apie 5 proc. – tarptautinės organizacijos ir apie 1 proc. – ekspertų grupės.

Interesų grupės paprastai skirstomos pagal atstovaujamus interesus. Europos Komisija juos siūlo skirstyti į dvi grupes – verslo arba visuomenės interesus. Visuomenės interesams atstovauja pelno nesiekiančios organizacijos arba jo siekiančios (pavyzdžiui, teisininkai, konsultantai).

Pagrindinė lobistų veikla – bendrauti su valstybės tarnautojais, kontroliuoti ir stebėti politinį ir vyriausybės darbą, konsultuoti valstybinio sektoriaus atstovus dėl politinės strategijos ir taktikos, plėtoti ir prižiūrėti savo grupės lobistinę veiklą.[3]

Lobistų tipai[taisyti | redaguoti kodą]

Kontraktiniai lobistai – pagal sutartį dirbantys lobistai, gaunantys atlyginimą už savo darbą. Šiam tipui priskirtini ir visi Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje (toliau – VTEK) registruoti lobistai, teikiantys ataskaitas VTEK ir deklaruojantys pajamas, gaunamas už lobistinę veiklą.

Etatiniai lobistai – organizacijų ir įmonių vadovai, prezidentai, direktoriai, atstovai ryšiams su visuomene, kurie atstovauja vienam klientui.

Lobistai ryšiams su įstatymų leidėjais – patarėjai, konsultantai, nesantys tų įmonių ar įstaigų etatiniai darbuotojai ir neužsiregistravę kaip lobistai VTEK. Šiai grupei priskirtinos konsultacinės, viešųjų ryšių kompanijos, kurios sutartiniu pagrindu vykdo lobistinę veiklą kieno nors naudai.

Lobistai savanoriai – negaunantys atlyginimo, atstovaujantys nepelno, visuomeninėms organizacijoms ar socialiai remtinoms grupėms.

Lobistai mėgėjai – dirbantys „iš idėjos“ arba patiriantys asmeninę naudą iš lobistinės veiklos konkrečiu atveju; lobistai mėgėjai, kovojantys prieš jiems labai nepatinkančią politikos kryptį ar įstatymo, nutarimo projektą.

Lobistinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Lobistinė veikla vyksta realizuojant tokius uždavinius.[4]:

  • Tinkamo pranešimo perdavimas. Tas pranešimas – tai konkreti informacija, kurią grupė arba organizacija turi perduoti politikui. Kartais tai gali būti savo pozicijos išraiška, o kartais – tik koks faktas arba statistika. Tikras menas yra nustatyti, koks informacijos perdavimo būdas yra efektyviausias.
  • Informacijos pateikimas tinkamiems žmonėms. Reikia žinoti, kas priima pagrindinius sprendimus, ir sutelkti dėmesį tą žmogų ar žmonių grupę. Šie asmenys nebūtinai turi būti ministerijų vadovai arba įstatymų leidėjai. Svarbūs yra ir viduriniojo lygio direktoriai arba jų padėjėjai.
  • Tinkama informacijos pateikimo forma. Svarbu suprasti politikų norus, kokiu būdu informacija turėtų būti pateikta: kokios apimties, raštu ar žodžiu, pateikta konsultanto ar grupės vadovo.
  • Informacijos pateikimas tinkamu metu. Informacija bus ne tokia efektyvi arba visai neišgirsta, jei nebus pateikta tinkamiausiu bendravimo su valstybės tarnautoju metu.
  • Perduodama informacija turi tinkamai išreikšti problemą. Net įvykdžius keturis pirmuosius reikalavimus, sėkmės nepavyktų pasiekti, jeigu lobistų grupė nepajėgs paveikti problemos sprendimo, pavyzdžiui, dėl problemos neatitikimo įprastinei grupės lobistinės veiklos sričiai, nepakankamų išteklių ar problemos aktualumo politikams ir visuomenei ir t. t., nors apskritai grupė veikia labai sėkmingai ir šiuo atveju labai stengiasi.

Lobizmo padariniai[taisyti | redaguoti kodą]

Lobizmas sukelia teigiamus (pavyzdžiui, aktyvesnis visuomenės grupių interesų atstovavimas) ir neigiamus padarinius. Iškyla grėsmė, kad sprendimai bus priimami ne daugumos, o lobizmui daugiau pinigų skiriančių asmenų ar grupių naudai.[5]

Lobizmo reguliavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi tik maža informacijos dalis apie lobistinę veiklą bei jos rezultatus yra prieinama visuomenei, lobizmą reglamentuojančiomis teisės normomis siekiama suteikti jam skaidrumo. Kaip 1992 metais teigė JAV senatorius Carl Levin, „lobistinę veiklą reglamentuojančių įstatymų paskirtis – pasakyti žmonėms, kam, kiek ir kieno interesais mokama už lobistinę veiklą ir kurioje srityje ji vykdoma“.[6] Lobistinė veikla gali būti reglamentuojama teisės aktais, elgesio kodeksais, interesų deklaravimu, papročiais ir pan. Nuo pasirinkto teisinio reglamentavimo modelio priklauso visuomenės informavimas apie lobistinę veiklą.[7] Lobizmą galima reglamentuoti dvejopai:

  • Teisės aktai ir juos įgyvendinančios institucijos. Pavyzdžiui, 2000 metais Lietuvoje buvo priimtas LR Lobistinės veiklos įstatymas. Jis apibrėžia pagrindines sąvokas, nustato lobizmui priskiriamas veiklas, lobistų teises bei pareigas, jų registracijos tvarką, atskaitingumo reikalavimus. Taip pat veikia Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK), kuri registruoja lobistus. 2011 metais VTEK nurodė 27 registruotus lobistus Lietuvoje. Remiantis registruotų lobistų pateiktomis deklaracijomis, tik 8 iš 27 nurodė vykdantys lobistinę veiklą 2011 metais.
  • Pilietinės visuomenės kuriamos ir įgyvendinamos priemonės. Pavyzdžiui, 2008 metais Jungtinėje Karalystėje įkurtas Lobistinės veiklos skaidrumo aljansas (The Alliance for Lobbying Transparency).[8] Siekdama daugiau skaidrumo lobistinėje veikloje ši organizacija veikia 3 kryptimis: 1) prižiūri lobistų registraciją bei vykdo jų veiklos monitoringą, 2) vykdo visų lobistų ir valstybinio sektoriaus atstovų susitikimų stebėseną, 3) teikia siūlymus ir rekomendacijas lobizmo etikos klausimais.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://www.publicaffairslinks.co.uk/
  2. http://ec.europa.eu/civil_society/interest_groups/docs/workingdocparl.pdf
  3. http://www.laimaandrikiene.lt/fileadmin/publikacijos/Monografija_lobizmas.pdf
  4. ANDRIKIENĖ, L. Šiuolaikinės lobistinės veiklos tendencijos. Vilnius: 2002
  5. H. Zeogler The Effects of Lobbying: a Comparative Assessment. The Western Political Quarterly Vol. 22, No. 1, Mar., 1969. Prieiga per internetą: http://www.jstor.org/stable/446152
  6. Sen. Carl Levin, Hearing on S. 2279, Senate Subcommittee on Oversight of Government Management, Committee on Governmental Affairs, Washington, D.C. (Mar. 26, 1992)
  7. http://vtek.lt/vtek/index.php?option=com_content&view=article&id=480:kam-reikalingi-teiss-aktai-reglamentuojantys-lobistin-veikl&catid=23&Itemid=38
  8. http://www.lobbyingtransparency.org/