Liškiavos piliakalnis

Koordinatės

54°04′50.4″ š. pl. 24°02′39″ r. ilg. / 54.080667°š. pl. 24.04417°r. ilg.

Vieta

Varėnos rajonas

Seniūnija

Merkinės seniūnija

Aukštis

30-20 m

Plotas

100x50

Priešpilis

gyvenvietė

Naudotas

III a. pr. m. e. – IX a. m.e.

Žvalgytas

1954 m. ir 1962

Tirtas

1975 m. ir 1977 m.

Registro Nr.

AR1382/ 3658 /A204P

Liškiavos piliakalnis, vadinamas Liškiavos pilies kalnu, Raganos mūru, Perkūno šventinyčia – piliakalnis Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, Liškiavos kaimo (Merkinės seniūnija) pietvakariniame pakraštyje, Nemuno kairiajame krante.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu, yra stačiašlaitė kalva. Iš pietų ir pietryčių jį juosia Nemunas, šiaurės ir vakarų pusėje yra daubos. Vakarinėje pusėje esanti apie 17 m gylio dauba piliakalnį skiria nuo Liškiavos alkakalnio. Šlaitai nuo Nemuno ir daubų pusės statūs, apie 30 m aukščio, nuo vakarų ir pietvakarių pusės nuolaidūs, apardyti, 6–7 m aukščio, manoma čia buvus supiltą pylimą. Piliakalnio aikštelė pailga, 100 x 50 m dydžio. Jos pietvakariniame ir šiaurės vakarų kampuose išliko pilies bokštų liekanų. Piliakalnio šiaurės rytų ir rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietė.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1954 m. ir 1962 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas.^[1] Senovės gyvenvietė tirta 1975 m. Piliakalnį 1962 m., 1975 m. ir 1977 m. tyrė Paminklų konservavimo instituto archeologinės ekspedicijos, vadovai Vytautas Daugudis, Karolis Mekas, Juozas Markelevičius. Ištirtas apie 250 m² plotas. Kultūrinis sluoksnis 1,0-1,5 m storio. Rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, akmenų grindinių liekanų, gyvulių kaulų, kaulinių ir metalinių darbo įrankių, papuošalų. Piliakalnio vakariniame šlaite aptikta 0,6-1,25 m pločio duobių su degėsiais.

Piliakalnis naudotas nuo III a. pr. m. e. iki IX a. m. e. XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje ant piliakalnio pradėta statyti mūrinė pilis. Po Žalgirio mūšio ji neteko reikšmės, todėl nebaigta. Buvo beveik pastatytas pietvakarinis bokštas. XIX a. jis dar buvo 8–10 m aukščio, išliko 2,5–3 m aukščio siena, kuri 1962 m. užkonservuota. Pradėtas mūryti ir šiaurės vakarų bokštas, tarp jų iškastas griovys gynybinės sienos pamatams. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.^[2] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 50000 m². Fizinio apsaugos zonos pozonio plotas 788 000 m².

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 99 (Nr. 391)
↑ Gintautas Zabiela. Liškiavos piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 452 psl.

Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.203
Juozapas Radziukynas. Suvalkų redybos pilekalniai su žemlapiu. Varšuva. 1909, p. 27-28.
Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius. 1997, p. 158–159.
Gintautas Zabiela. Nuo medinės prie mūrinės pilies (Motai Europoje ir Lietuvoje) // Lietuvos pilių archeologija. Klaipėda, 2001 p. 30-31.