Liudvikas Rėza
| Liudvikas Rėza | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1776 m. sausio 9 d. Karvaičiai, Kuršių nerija |
| Mirė | 1840 m. rugpjūčio 30 d. (64 metai) Karaliaučius |
| Veikla | teologas, tautosakininkas, visuomenės veikėjas |
| Alma mater | 1799 m. Karaliaučiaus universitetas |
 Vikiteka |
Liudvikas Rėza |
Martynas Liudvikas Gediminas Rėza (1776 m. sausio 9 d. Karvaičiuose, Kuršių nerija – 1840 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučiuje) – kuršininkas, prūsų lietuvių (lietuvninkų) visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė pajūrio sargo šeimoje. Krikšto vardas – Martynas Liudvikas Rėza, vokiečių kalba parašytuose darbuose pasirašinėjo Ludwig Rhesa vardu. Manydamas, kad kunigaikštis Gediminas buvo kuršis, prie savo vardo pridėjo Gedimino vardą, ir tapo – Liudvikas Gediminas Rėza.
1782 m. mirus tėvui našlaitį Liudviką priglaudė netoliese buvusio Naglių kaimo žvejys Radmacheris, 1782–1783 m. gyveno pas tolimą giminaitį Rasytės pašto stoties savininką Boehmą. 1785 m. išvyko į Kaukėnus pas motinos sesers vyrą teologą Kristijoną Dovydą Vitichą. Būdamas penkiolikos, 1791 m. vasarą pateko į Lebenichto beturčių prieglaudą Karaliaučiuje. Čia gyvendamas 1791–1794 m. lankė lotyniškąją Lebenichto mokyklą, vertėsi privačiomis pamokomis. 1795–1799 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, antikines ir orientalistines kalbas, filosofiją, istoriją, retoriką.
Baigęs universitetą, keletą metų privačiai mokytojavo, 1800–1816 m. buvo kariuomenės pamokslininkas Karaliaučiaus įgulose. Napoleono karų metu dalyvavo Prūsijos kariuomenės žygiuose, pabuvojo daugelyje Europos valstybių. Kartu intensyviai dirbo mokslinį darbą. 1807 m. suteiktas teologijos daktaro laipsnis už mokslo darbą „Apie šventųjų knygų moralės aiškinimus pagal Kantą“.
1809 m. paskirtas Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos Seminaro inspektoriumi, privatdocento teisėmis pradėjo dėstyti Rytų kalbas, kai kurias teologijos disciplinas. 1816 m. atsisakė kariuomenės pamokslininko pareigų ir atsidėjo akademiniam bei moksliniam darbui. 1819 m. suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1819 m. paskirtas ordinariniu teologijos profesoriumi ir bažnytinės konsistorijos tarėju. 1828 m. paskirtas Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriumi bei Teologijos fakulteto dekanu. 1829 m. išrinktas Prūsijos provincijos Konsistorijos ir mokyklų kolegijos patarėju ir garbės nariu.[1][2]
L. Rėza mirė 1840 m. rugpjūčio 30 d Karaliaučiuje. Jam pageidaujant buvo pastatytas studentų bendrabutis iš paliktų lėšų, nes pats nebuvo vedęs. Jo gyventojai gaudavo ir nemokamą išlaikymą. Palaidotas prie Brandenburgo vartų buvusiuose Knypavos kapinėse, kurios po Antrojo pasaulinio karo neišliko.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Būdamas kunigu, intensyviai rūpinosi religine literatūra. Parengė trečiąjį (1816 m.) ir ketvirtąjį (1824 m.) lietuviškosios Biblijos leidimą, išleido (vokiškai) „Lietuviškosios Biblijos istoriją“ („Geschichte der litthauischen Bibel“, 1816 m.), „Filologines kritines pastabas dėl lietuviškosios Biblijos“ („Philologisch-kritische Anmerkungen zur litthauischen Bibel“, 2 d., 1816 m. ir 1824 m.). 1843 m. rinkinys buvo išspausdintas antrą kartą. Trečiasis leidimas, parengtas Mykolo Biržiškos, išėjo 1935 m., 1958 m. ketvirtas (kol kas naujausias).
1809 ir 1825 m. išleido 2 eilėraščių rinkinius vokiečių kalba, pavadintus „Prutena oder Preussische Volkslieder“, kuriuose gausu Lietuvos istorijos, tautosakos, mitologijos motyvų.
1818 m. savo lėšomis pirmasis išleido Kristijono Donelaičio poemą „Metai“, parašė įvadinį straipsnį. 1824 m. kartu su savo verstomis Ezopo pasakėčiomis paskelbė ir šešias išlikusias Donelaičio pasakėčias. 1825 m. kartu su devyniais talkininkais sudarė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos, oder Littauische Volkslieder“, kurį sudaro 85 lietuvių liaudies dainos su vertimais į vokiečių kalbą, 7 dainų melodijos, komentarai ir straipsnis „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“.[3][4]
Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1975 m. Pervalkoje pastatytas tautodailininko Eduardo Jonušo sukurtas medinis paminklas-skulptūra, vaizduojantis L. Rėzą, žvelgiantį į smėlio užpustytą gimtąjį Karvaičių kaimą
- 1994 m. Juodkrantėje atidengtas skulptoriaus Arūno Sakalausko sukurtas paminklas
- 2005 m. pastatytas paminklas Kalininigrade, įrengtas jo vardo skveras – penkių didžiųjų Lietuvos miestų ir LR kultūros ministerijos dovana 750 metų Karaliaučiaus įkūrimo proga (skulpt. Arūnas Sakalauskas, archit. Ričardas Krištapavičius)
- 2006 m. įkurta Juodkrantės Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokykla
- 2008 m. įsteigta Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija, skiriama už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą puoselėjant etninę kultūrą ir kultūros paveldą [5]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ http://antologija.lt/author/liudvikas-reza
- ↑ T. Dirgėla. Lietuvininkas Liudvikas Rėza – lietuvių kultūros pagrindų kūrėjas, 2013-04-09
- ↑ Žvilgsnis į Liudviko Rėzos gyvenimą, 2010-01-10 Archyvuota kopija 2014-12-21 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.rasyk.lt/rasytojai/liudvikas-reza.html
- ↑ http://www.neringa.lt/go.php/lit/Liudviko-Rezos-premija/1294 Archyvuota kopija 2014-12-21 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Liudvikas Rėza / Albinas Jovaišas. – Vilnius: Vaga, 1969. – 358 p.: iliustr.
- Martynas Liudvikas Rėza: epochų atspindžiai: straipsnių rinkinys / Nijolė Strakauskaitė, Silva Pocytė. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007. – 111 p. – ISBN 978-9955-18-207-8
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Trumpa biografija ir veikla Archyvuota kopija 2006-12-12 iš Wayback Machine projekto.
- Laiko ženklai. Liudvikas Rėza, 2003 m.
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Paminklas Pervalkoje -
Juodkrantės Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokykla
