Liubomiras Laucevičius (1905)
Liubomiras Laucevičius (1905 m. sausio 12 d. Švobiškis, Joniškėlio valsčius – 1993 m. birželio 25 d. Vilniuje) – Lietuvos gydytojas terapeutas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1933 m. baigęs Vienos universitetą iki 1945 m. dirbo Kazlų Rūdoje. 1945–1987 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 1951–1984 m. Hospitalinės terapijos, 1984–1987 m. terapijos katedros vedėjas, nuo 1963 m. medicinos mokslų daktaras, 1965 m. profesorius. 1964–1971 m. dar ir Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto direktorius.
Tyrė raumenų ligas, kepenų cirozę, skausmo patogenezę, hipertoninę ligą.[1]
Sūnus gydytojas Aleksandras Laucevičius.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Chlorelilio blokada, 1967 m., rusų kalba
- Viscerorefleksinės segmentinės miopatozės sergant išemine širdies liga, su D. Kaunaite, 1975 m.
- Gydytojas Liubomiras Laucevičius: gyventi, mylėti, būti mylimam (sud. Inga Liutkevičienė). – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 380 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-16-758-7
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1969 m. LSSR valstybinė premija
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Liubomiras Laucevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 605 psl.