Liubava

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Liubava
lenk. Lubawa
   POL Lubawa COA.svg      POL Lubawa flag.svg   
Lubawa, kościół p.w. śś. Jana Chrzciciela i Michała.jpg
Bernardinų bažnyčia

Liubava
53°30′00″N 19°45′00″E / 53.5°N 19.75°E / 53.5; 19.75 (Liubava)Koordinatės: 53°30′00″N 19°45′00″E / 53.5°N 19.75°E / 53.5; 19.75 (Liubava)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: Varmijos Mozūrų vaivadija
Meras: Edmund Antoni Standara
Gyventojų (2004): 9 251
Plotas: 16,84 km²
Tankumas (2004): 549 žm./km²
Tinklalapis: Oficiali svetainė
Liubavos gatvė
Šv. Onos bažnyčia
Šv. Barboros bažnyčia

Liubava (lenk. Lubawa, vok. Löbau) – miestas šiaurės Lenkijoje (Varmijos Mozūrų vaivadija‎, Ylavos pavietas), istorinės Liubavos žemės sostinė, dab. Liubavos valsčiaus centras. 9417 gyventojų (2007 m.)

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmosios rašytinės žinios apie Liubavos žemę siekia 1216 m. sausio 18 d., kai popiežius Inocentas III savo laišku patvirtino, kad Kristijonas Olyvietis skiriamas vyskupu žemėse, kurias bažnyčiai dovanojo pasikrikštyjęs prūsų genties vitingas Survabunas. Nuo 1257 m. Liubava ir jos apylinkės tapo Kulmo vyskupo valda. Vyskupai Liubavoje pasistatydino pilį, tapusią jų rezidencija. 1269 m. pilį ir miestelį sudegino prūsai sudūviai. tačiau turtingi miestelėnai Liubavą greitai atstatė. Įvertindamas šį darbą Kulmo vyskupas Hermanas iš Tryznos suteikė miestui privilegiją. 1326 m. balandžio 13 d. vyskupas Otonas patvirtino privilegiją Kulmo teisės pagrindu ir suteikė teisę rinkti savivaldybės tarybą. 1440 m. miestas pritarė Prūsijos miestų sąjungai kovoje prieš Vokiečių ordiną, o nuo Torūnės taikos priklausė Lenkijai. 1772 m. Pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas Liubavą vėl padarė Prūsijos karalystės miestu. Pradėjo vystytis prekyba ir amatai, tačiau karai ir gaisrai nusmukdė miestą. Nuo 1774 m. Liubavoje įkurdintas Prūsijos kariuomenės garnizonas, apylinkėse prasidėjo germanizacija. Buvo atkelti vokiečiai liuteronai. 1807 m. vasario 7 d. Tilžės taika Liubavos žemę priskyrė Varšuvos kunigaikštystės valdoms. Tačiau Napoleono karų nualintą miestą užplūdo pabėgėliai vokiečiai, dėl to sustiprėjo tautinė neapykanta. Liubava tapo vienu iš lenkų patriotizmo ir tautinio identiteto paieškos centrų. Patriotizmas ypač pasireiškė per 1863 m. sukilimą.

1920 m. Versalio sutartis Liubavą vėl grąžino Lenkijai, tačiau miestelis liko žemės ūkio paslaugų centru, stambesnės pramonės jame nebuvo. Per Antrąjį pasaulinį karą naciai sunaikino miestelio žydus, nukentėjo ir nemažai lenkų. Tačiau karo pabaigoje per miestelį praėjęs Antrasis Baltarusijos frontas subombardavo ir sudegino 80 % miestelio pastatų. Išliko tik viduramžiais statyti dvasinės architektūros pastatai.

Žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

1535-1539 m. Liubavoje gyveno astronomas Mikalojus Kopernikas. Liubavą išgarsino mokslininkas ir poetas Teofilis Ručinskis, mieste gimė kunigas ir poetas Janušas Pasierbas, poetai Tomašas Reichas ir Arturas Šymčykas.

Transportas[taisyti | redaguoti kodą]

Per Liubavą eina automobiliniai keliai:

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Liubavos pasididžiavimas – išlikęs arba atstatytas senamiestis, kuriame yra:

  • Parapinė Šv. Onos bažnyčia, statyta 1330 m. Prie parapijos veikia Liubavos žemės muziejus.
  • Medinė Šv. Barboros parapijos bažnyčia, statyta 1673 m.
  • Bernardinų vienuolynas su parapijos bažnyčia, statyta 1603-1608 m.
  • Gynybinės miesto sienos liekanos.
  • Miesto Šv. Jurgio ligoninės kompleksas, statytas XIX a.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Liubava – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka