Liubarto pilis

Liubarto pilis arba Lucko aukštutinė pilis – gynybinių statinių kompleksas Lucke (Ukraina). Kartu su greta esančia Šalutine pilimi sudarė gynybinių statinių kompleksą, kelis šimtmečius saugojusi Haličio-Voluinės sostinę Lucką nuo užpuolikų. Iki Liublino unijos - tai svarbiausia Lietuvos kunigaikščių rezidencija Voluinėje. 1429 m. Kunigaikščių rūmuose (neišliko) įvyko Europos valdovų suvažiavimas.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archeologų tvirtinimu medinė pilaitė toje vietoje stovėjo dar X a. Ji 1085 m. atlaikė šešis mėnesius trukusią Boleslovo II Drąsiojo kariuomenės apgultį, kariniai įtvirtinimai bei aplinkiniai pelkynai padėjo apsisaugoti ir nuo 1150 m. kraštą užpuolusio Jurijaus Dolgorukio. 1259 m. pilį užėmė totorių vado Kuremsos vadovaujami raiteliai. Po dvejų metų kunigaikštis Vasilko Romanovičius totorių chano Burundajaus reikalavimu išardė ir tvirtovės likučius.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1331 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus Liubartas vedė Haličo-Voluinės kunigaikščio dukterį Agripiną. Kadangi Luckas tuo metu gynybinių įrenginių neturėjo, atvykęs į miestą jis davė nurodymą išardytos medinės pilies vietoje statyti mūrinę. Aštriu kampu išsikišusiame Stryjaus upės sudarytame pusiasalyje gerai tiko užapvalinta trikampė piliavietė, apsaugota aukštomis sienomis ir gynybiniais bokštais. Kartu upėje buvo įrengti slenksčiai - tokiu būdu pakeltas vanduo ir apsunkintas patekimas į pilį ne per tiltą. 1340 m. Liubertas išrenkamas Haličo-Volynės didžiuoju kunigaikščiu ir perkelia kunigaikštystės sostinę iš Vladimiro į Lucką, taip galutinai įsikurdamas pastarajame mieste.

Statyboms trukdė prasidėję karai su Lenkijos valdovu Kazimieru III Didžiuoju (1352-1366 m.). O kai 1366 m. buvo sudaryta Amžinoji taika, pilis jau buvo rekonstruota: vietoj kai kur buvusių medinių sumūrytos molio plytų sienos, virš jų įrengtas stogas. Tuo laiku iškyla rytinis bokštas, pavadintas Stryjaus (upės, prie kurios pastatytas) vardu. Šalia surenčiama kita (medinė) pilis - Šalutinė (lenk. Окольний замок, dar vadinama ir Žemutine pilimi), kurios teritorijoje apsigyvena garbingi miestelėnai: vyskupai ir dvasiškiai, teisėjai ir pirkliai.

Po Liubarto mirties, pilies vadovu tampa jo sūnus Teodoras. Tuo metu prasidėjęs Lietuvos-Lenkijos karas atnešė permainų ir į Lucką. 1387 m. į miestą įžengė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su dvariškiais, o 1392 m. Luckas galutinai atitenka Lietuvos didžiajai kunigaikštystei. Vytautas tiek miestui, tiek ir piliai skiria ypatingą dėmesį, Luckas yra vadinamas pietine LDK sostine. Buvo dar paaukštintos sienos, statomas trečiasis (Valdovo) bokštas. Panaudotų plytų forma ir mūrijimo technologija identiška Vytauto Senajai piliai Gardine, todėl tyrinėtojai mano, kad abiejuose miestuose dirbo tie patys statybininkai. Pertvarkyti buvo ir Valdovų rūmai, kuriuose Vytautas Didysis 1429 m. sušaukė visos Europos valdovų suvažiavimą.

Vytautui mirus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tampa Švitrigaila. Tapęs pilies valdovu, jis toliau ją stiprino. Medinės sienos keičiamos mūrinėmis, aukštyn pakeltas Stryjaus bokštas (nuo to laiko vadinamas ir Švitrigailos). To laikotarpio statyboje jaučiamas Vokiečių ordino fortifikacijos įtaka, bokštas turi panašumo su kryžiuočių statytas Čersko pilimi. Nepatenkintas Švitrigailos vykdoma savarankiška politika ir ryšių su Lenkija nutraukimą, Lenkijos karalius pasiunčia į Voluinę kariuomenę. Nors Lucko pilis apgultį atlaikė, Švitrigaila buvo priverstas pasirašyti paliaubų sutartį su Lenkijos karalyste.

Sutvirtinus Aukštutinę pilį susirūpinta greta esančia Šalutine. 1473 m. miestą aplankęs žinomas venecijiečių keliautojas Ambrozijus Kontarinis matė pastarąją dar medinę. 1500 ir 1502 m. Turkijos kariuomenės puolimas galutinai įtikino rekonstrukcijos būtinumu. 1502 m. Šalutinėje pilyje prasidėjo statybos: buvo sumūryti keturi bokštai, o keturi liko medinai.

Po Liublino unijos Luckas kartu su Voluine atitenka Lenkijai. Pilis buvo pritaikyta gintis šaunamaisiais ginklais, o Švitrigailos bokštas perstatytas. Laikui bėgant Liubarto ir Šalutinė pilys prarado savo karinę reikšmę. 1795 m., po ATR Trečiojo padalijimo, jos kaip ir visa Voluinė atitenka Rusijos imperijai. Piliavietės centre stovėjusi Šv. Jono cerkvė nugriaunama, pastatomi vienaaukščiai Vyskupo rūmai. Aukštutinėje pilyje įsikuria archyvas. Po 1845 m. mieste kilusio gaisro ji buvo ardoma, o plytos naudojamos Lucko gyvenamiesiems namams atstatyti. Taip buvo elgiamasi ir vėliau, galiausiai pilis atsidūrė avarinėje būklėje. Po Pirmojo pasaulinio karo atiteko naujai susikūrusiai Lenkijos valstybei, buvo pradėti restauravimo darbai. Po 1963 m. juos tęsė jau tarybiniai restauratoriai. 1985 m. įkurtas Valstybinis istorijos ir kultūros draustinis.

Šiandieną piliavietėje įsikūrę Dailės ir Varpų muziejai.