Limnologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Limnologija arba ežerotyra (gr. λίμνε − ežeras, λόγος – mokslas) – sausumos hidrologijos šaka, tirianti ežerus, tvenkinius ir juose vykstančius fizikinius, cheminius, biologinius procesus.

Limnologija nagrinėja ežerų dubenų kilmę, ežerų ir tvenkinių krantų sandarą, jų keitimąsi, nuosėdas, vandens fizikines ir chemines savybes, hidrologinį režimą (vandens balansą, vandens lygio kitimą, vandens judėjimą, bangavimą, sroves, sišas, sąmaišą), šiluminį režimą, ledo reiškinius, skendinčių ir ištirpusių mineralinių ir organinių medžiagų balansą, ežerų ir tvenkinių raidą, vandens organizmų produktyvumą ir sezoninius jų ciklus.

Limnologija naudojasi ekspedicijų, limnologijos stočių, postų, hidrometeorologinių tarnybų duomenimis, aerofotonuotraukomis, kompleksinėmis hidrologinėmis, hidrobiologinėmis ežerų ir tvenkinų nuotraukomis, jų vandenyse vykstančių procesų matematiniu ir fiziniu modeliavimu.

Ežerų tyrimo duomenys padeda nustatyti, kaip keitėsi klimatas, sausumos ir vandenyno vandens apytaka, upių nuotėkis, kaip galima ežerus, tvenkinius panaudoti transportui, hidroenergetikai, drėkinimui, žuvininkystei, naudingųjų iškasenų gavybai, rekreacijai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Limnologiniai tyrimai pradėti XVIII a. antroje pusėje. F. Forelis (François-Alphonse Forel) 1886 m. išleido ežerų tyrimo instrukciją, 18921904 m. 3 tomų monografiją apie Ženevos ežerą, 1901 m. – pirmą sistemingą bendrosios limnologijos kursą. D. Anučinas 18941895 m. ištyrė Volgos aukštupio ežerus, L. Bergas 19001902 m. – Aralo jūrą. Pirmieji apibendrinamieji limnologijos darbai: I. Raselo (1895 m.) apie Šiaurės Amerikos ežerus, A. Delebeko (1898 m.) apie Prancūzijos ežerus. Nuo XIX a. pabaigos D. Britanijos, JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos mokslininkai tyrė ežerų dubenis, jų genezę, morfometriją, vandens masių dinamiką ir sąmaišą, hidrotermiją, termiką, biologiją. A. Tynemanas (August Thienemann) (1925 m.) ir E. Naumanas (Einar Naumann) (1930 m.) sukūrė biologinę ežerų klasifikaciją.

1922 m. įkurta Tarptautinė limnologų sąjunga, reguliariai rengianti tarptautinius kongresus ir simpoziumus.

Limnologiniai tyrimai Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje pirmuosius Vilniaus krašto ežerų vandens augalų tyrimus 1825 m. darė S. Gorskis ir J. Volfgangas. Pirmieji geografiniai duomenys apie didesniuosius Lietuvos ežerus paskelbti 1861 m. išleistoje Kauno ir Vilniaus, o 1863 m. – Gardino gubernijų statistikoje. 1899 m. Dusios ežero morfologiją, morfometriją, florą ir fauną aprašė J. Radziukynas. 1904 m. N. Zografas žuvų ūkio požiūriu ištyrė 23 Kauno, 143 Vilniaus, 13 Gardino gubernijų ežerų. Iki 1940 m. ežerus Lietuvoje tyrė Kauno universiteto gamtininkai. P. Gaidamavičius aprašė Žemaičių aukštumos ežerus, K. Bieliukas – Baltijos aukštumų ežerų morfometriją, Č. Pakuckas pirmasis Lietuvos ežerus suklasifikavo genetiškai.

Po Antrojo Pasaulinio karo K. Bieliukas parašė „Ežerotyros pagrindus“ (1961 m.). Ežerų genezę ir morfologiją tyrė K. Bieliukas, A. Garunkštis, A. Stanaitis, M. Vasiliauskienė, ežerų raidą – M. Kabailienė, R. Kunskas, paleolimnologiją – A. Basalykas, V. Mikaila, ežerų vandens lygį – E. Červinskas, J. Jablonskis, hidrochemiją – A. Bunikis, S. Klimkaitė, H. Laumenskas, dinamiką ir sąmaišą – V. Chomskis. Teoriniu požiūriu svarbūs K. Bieliuko darbai apie ežerų morfometriją ir V. Chomskio apie ežerų dinamiką ir termiką. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje daugiausiai tyrimų limnologijos bei ežerų hidrologijos srityse Lietuvoje atliko K. Kilkus. 2005 m. K. Kilkus išleido „Ežerotyros“ vadovėlį.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]