Lilija Kudirkienė (1941)
| Lilija Stanislova Kudirkienė | |
|---|---|
| Gimė | 1941 m. balandžio 17 d. Kalneliuose, Juodupės valsčius |
| Veikla | Lietuvos tekstologė, vertėja, tautosakininkė, humanitarinių mokslų daktarė. |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
Lilija Stanislova Kudirkienė (g. 1941 m. balandžio 17 d. Kalneliuose, Juodupės valsčius) – Lietuvos tekstologė, vertėja, tautosakininkė, humanitarinių mokslų daktarė.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1965 m. baigė Vilniaus universitetą. 1976 m. filologijos mokslų kandidatė.
Nuo 1970 m. leidyklos „Vaga“ redaktorė, nuo 1994 m. dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Išvertė latvių rašytojų romanų ir apysakų, vokiečių rašytojų kūrinių, bengalų liaudies pasakų. Redagavo tautosakos, lietuvių literatūros palikimo leidinius.[1]
Vertimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Anatolis Imermanis. Palydovas meta šešėlį, 1967 m.
- Ilzė Indranė. Kepurė kaštonų, 1968 m.
- Janis Jaunsudrabinis. Šalnos pakąsti žiedai, 1969
- Regina Ezera. Vasara truko tik dieną, 1979 m.
- Hansas Hartungas. Mes-stebuklo vaikai, 1970 m.
- Ludvigas Bechšteinas. Vokiečių pasakos, 1972 m.
- Miegantis miestas, bengalų liaudies pasakos, 1980 m.
- Lietuvių patarlės ir priežodžiai, viena rengėjų, t. 1 A–D, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001 m. ISBN 9986-513-83-9
- Pasaka „Eglė žalčių karalienė“, T. 2: Latvių variantai, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008 m., ISBN 978-9955-698-67-8
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 2001 m. Lietuvos mokslo premija
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Jonas Šlekys. Lilija Kudirkienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 193 psl.