Lietuvos bažnytinė provincija
Lietuvos bažnytinė provincija – Romos Katalikų Bažnyčios administracinis teritorinis vienetas Lietuvos teritorijoje, buvęs tiesiogiai pavaldus Apaštalų Sostui nuo 1926 m. iki 1991 m.
Įsteigimo aplinkybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvos bažnytinė provincija buvo įkurta 1926 m. balandžio 4 d., kai popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija Lituanorum gente paskelbė pertvarkantis tuo metu egzistavusių daugumos Lietuvos bažnytinių struktūrų pavaldumą Mogiliavo arkivyskupijai ir įkuriantis savarankišką Lietuvos bažnytinę provinciją. Juridiškai Lietuvos bažnytinė provincija buvo įteisinta 1927 m. liepos 27 d. Lietuvos ir Vatikano konkordatu.[1]
Lituanorum gente konstitucija Lietuvos bažnytinė provincija buvo sudaryta iš buvusios Žemaičių vyskupijos, kuriai suteiktas Kauno arkivyskupijos statusas ir Lietuvos teritorijoje buvusių Vilniaus ir Seinų vyskupijų dalių. Lietuvos bažnytinės provincijos centras buvo Kaunas, jos vadovu paskirtas arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas. Bažnytinę provinciją taip pat sudarė Telšių, Vilkaviškio, Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijos bei Klaipėdos prelatūra. 1926 m. balandžio 5 d. paskirti ir naujai įsteigtų Lietuvos vyskupijų vadovai.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo Lietuvos katalikų bažnyčia buvo pavaldi keliose valstybėse esančiai bažnytinei administracijai – Mogiliavo ir Varšuvos metropolijoms, o Klaipėdos krašto katalikai administraciškai buvo pavaldūs Varmijos vyskupijai. 1923 m. vyskupas P. Karevičius pavedė vyskupui J. Skvireckui atlikti parengiamuosius Lietuvos bažnytinės provincijos steigimo darbus. 1925 m. Lietuvos vyskupai Lietuvos vyskupų konferencijoje bendrais bruožais nustatė vyspupijų skaičių ir jų ribas. Galutinai vyspupijų ribas, jų suskirtymą į dekanatus ir parapijas užbaigė arkivyskupas Jurgis Matulaitis. 1926 m. vasario 26 d. Lietuvos vyskupų konferencijoje priimtas Lietuvos bažytinės provincijos projektas, kuris netrukus buvo įteiktas popiežiui Pijui XII. Lietuvos vyriausybei pageidaujant, Lietuvos bažnytinė provincija sudaryta taip, kad jos ribos rodytų, jog Vilniaus vyskupijos klausimas dar nėra išspręstas. Steigiant provinciją, buvo panaikinta Seinų vyskupija, vietoj kurios įsteigta Vilkaviškio vyskupija. 1940 m. birželio 26 d. vadinamoji Lietuvos Liaudies vyriausybė konkordatą nutraukė. Lietuvą okupavus, Vatikanas laikėsi okupacijos nepripažinimo politikos todėl vertino, kad diploamtiniai santykiai su Lietuva yra ne nutraukti, tačiau tik sustabdyti. Nuo 1944 m. Lietuvoje sustiprėjo Bažnyčios persekiojimas, vyko kunigų ir tikinčiųjų persekiojimai, areštai, trėmimai į Sibirą. 1991 m. popiežius Jonas Paulius II Lietuvos bažnytinę provinciją pertvarkė į dvi – Vilniaus ir Kauno bažnytines provincijas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos bažnytinė provincija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 201-202 psl.
- ↑ K. Žemaitis Pijaus XI konstitucija Lituanorum gente ir jos padariniai Lietuvai http://www.litlogos.eu/L48/logos48_zemaitis.pdf