Lietuvos apskritys
- Išsamiau apie Lietuvos administracinį suskirstymą žiūrėkite čia.
.svg)
Apskritis – nuo 1994 m. stambiausias Lietuvoje administracinis vienetas. Visa šalies teritorija suskirstyta į 10 apskričių. Apskritis sudaro teritorijos, kurios priklauso 7 miestų, 2 kurortų, 43 rajonų ir 8 naujai – 1999 m. pagal savivaldybių reformą sudarytoms savivaldybėms. Savivaldybių teritorijos suskaidytos į seniūnijas (iš viso 546).
Miestų savivaldybės (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus) apima tik vieno miesto (Vilnius – su priemiesčiais) teritoriją. Kurortų savivaldybės (Palangos, Neringos) apima po kelias viena šalia kitos išsidėsčiusias kurortines gyvenvietes. Rajonai ir savivaldybės apima šalies regionus, sudarytus iš daugelio miestelių ir kaimų.
Kiekviena apskritis turi Vyriausybės paskirtą viršininką, kurio administracijos pagrindinis uždavinys yra garantuoti, kad apskrities teritorijoje būtų laikomasi Konstitucijos bei įstatymų. Apskritys pavaldžios valstybės administracijai.
Žemėlapis
Istorija
LDK apskritys ėmė kurtis naikinant dalines ir sritines kunigakštystes, sudarant vaivadijas, stiprėjant bajorų luomams. Apskritys buvo sudaromos pagal Lenkijos administracinio suskirstymo pavyzdį. Iki 1564-1566 m. reformų apskritys buvo nestabilus teritorinis vienetas, jų ribos sutapo su su valdovo skirta valstybės pareigūno feodaline valda.
Pagal lenkišką apskrities pavadinimą powiat, LDK apskritys vadintos pavietais. Pirmąkart šis terminas minimas 1388 m. Vytauto privilegijoje Bresto žydams, tačiau pavieto statusas dar nebuvo aiškiai suformuluotas, dokumentuose jis vadintas tai apskritimi, tai valsčiumi. 1495 m. jau minima Kauno apskritis, o 1496 m. – Trakų apskritis. XVI a. pradžioje žinomos tokios apskritys Lietuvoje:
- Brastos apskritis (Bresto),
- Birštono apskritis,
- Breslaujos apskritis,
- Darsūniškio apskritis,
- Daugų apskritis,
- Eišiškių apskritis,
- Gardino apskritis,
- Medininkų apskritis,
- Polocko apskritis,
- Rodūnios apskritis,
- Semeliškių apskritis,
- Vilniaus apskritis ir kt.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė administraciškai buvo dalinama į vaivadijas ir pavietus.
Padalijus lietuviškas žemes 1795 m. Rusijai atiteko 122.853 km² ploto. Jos buvo suskirstytos į 6 gubernijas:
- Gardino gubernija (7 lietuviškos apskritys)
- Kauno gubernija
- Kuršo gubernija
- Naugarduko gubernija (1 lietuviška apskritis)
- Suvalkų gubernija
- Vilniaus gubernija (5 lietuviškos apskritys)
Carinė Rusija
1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos, buvusioje LDK teritorijoje sudarytos gubernijos, kurios buvo suskirstytos į apskritis: Lietuvoje liko senos apskritys, o Prūsijai iki 1815 metų atitekusioje Užnemunėje sudarytos dvi apskritys – Kalvarijos ir Marijampolės. Jos abidvi priklausė Augustavo vaivadijai, paskui – Augustavo gubernijai, o nuo 1867 m. – Suvalkų gubernijai. Didžioji dalis likusios Lietuvos 1795-1797 m. ir nuo 1801 metų priklausė Vilniaus gubernijai, o 1797-1801 m. – Lietuvos gubernijai. Tačiau 1843 metais Lietuva suskirstyta jau į dvi gubernijas – Kauno ir Vilniaus. Be to, pietinė dabartinio Varėnos rajono dalis ir Druskininkų savivaldybė nuo 1801 m. įėjo į Gardino guberniją. Nuo to laiko (1843-1914 m.) Lietuvos žemės įėjo į šias apskritis:
Palanga ir Šventoji su apylinkėmis priklausė Kuršo gubernijos Gruobinios apskritį (1795-1917 m.). Šios žemės pagal 1921 m. Lietuvos ir Latvijos sienų konvenciją grąžintos Lietuvai.
Caro laikais apskritis buvo sudaroma vadovaujantis gyventojų policinės priežiūros, kurią vykdė ispravnikas, ir mokesčių rinkimo kriterijais. Po 1861 m. apskritys suskirstytos į valsčius.
Tarpukario Lietuva
Per vokiečių okupaciją 1915-1918 m. Lietuvos apskritys sudarė didesniąją Oberosto teritorijos dalį. Po karo Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, o Klaipėdos kraštas – Lietuvai. 1919 m. pradžioje Lietuvoje buvo šios apskritys:
1919 m. sausio 16 d. išleistas cirkuliaras Nr. 1 „Dėl savivaldybių Lietuvoje“, kuris skelbė, kad visa Lietuva dalijama į apskritis. 1919 m. Lietuvoje buvo 20 apskričių, 1930 metais buvo 23 apskritys (priskirtos ir Klaipėdos krašto 3 apskritys):
Apskritys buvo labai nevienodo dydžio, pvz., Seinų buvo 1100 km² ir 41 tūkst. gyventojų, tuo tarpu Šiaulių – 4780 km² ir 191 tūkst. gyventojų. Apskritys suskirstytos į valsčius. Apskritį valdė apskrities viršininkas, vietos savivaldos organai – taryba ir apskrities valdyba, apskritis turėjo savo agronomą, žemėtvarkininką, akušerę, felčerį, gydytoją.
Tarybinės apskritys
1940 m. Lietuvoje buvo 23 apskritys. 1945 m. atgavus Klaipėdos kraštą, jame liko trys tarpukario apskritys – Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės. 1946-1947 m. sudaryta 11 naujų apskričių, 1949 m. – dar 4. Tais metais LTSR iš viso buvo 41 apskritis:
- Alytaus apskritis,
- Anykščių apskritis,
- Biržų apskritis,
- Joniškio apskritis,
- Jurbarko apskritis,
- Kaišiadorių apskritis,
- Kalvarijos apskritis,
- Kauno apskritis,
- Kėdainių apskritis,
- Kelmės apskritis,
- Klaipėdos apskritis,
- Kretingos apskritis,
- Kupiškio apskritis,
- Kuršėnų apskritis,
- Lazdijų apskritis,
- Marijampolės apskritis,
- Mažeikių apskritis,
- Pagėgių apskritis,
- Panevėžio apskritis,
- Pasvalio apskritis,
- Plungės apskritis,
- Prienų apskritis,
- Radviliškio apskritis,
- Raseinių apskritis,
- Rietavo apskritis,
- Rokiškio apskritis,
- Šakių apskritis,
- Šiaulių apskritis,
- Šilutės apskritis,
- Širvintų apskritis,
- Švenčionių apskritis,
- Tauragės apskritis,
- Telšių apskritis,
- Trakų apskritis,
- Ukmergės apskritis,
- Utenos apskritis,
- Varėnos apskritis,
- Vilkaviškio apskritis,
- Vilkijos apskritis,
- Vilniaus apskritis,
- Zarasų apskritis.
1950 m. birželio 20 d. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsaku Lietuvoje įvesta nauja administracinio–teritorinio suskirstymo sistema – apskritys buvo panaikintos, o Lietuva padalinta į keturias sritis:
Vėliau buvo sudaryti rajonai, kurių skaičius buvo bemaž dvigubai didesnis nei anksčiau buvusių apskričių.
Nepriklausomybės atgavimas
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1994 m. liepos 19 d. priimtas įstatymas Nr. I-558 „Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas“. Juo atkurtos apskritys ir Lietuvos teritorija padalinta į 10 apskričių, kuriose buvo 56 savivaldybės. 1994 m. gruodžio 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos Apskrities valdymo įstatymas Nr. I-707. 1994 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu Nr. I-711 „Dėl Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimo“ nustatyta funkcijų ir įgaliojimų perdavimo apskričių valdytojams tvarka.
Teisinis statusas
Lietuvos apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis. Apskrities ribas bei centrą nustato ir keičia, pavadinimą jam suteikia ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Vyriausybės teikimu. Apskrities viršininką skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu.
Apskrities viršininkas
Apskrities viršininko uždaviniai yra:
- įgyvendinti valstybės politiką regioninės plėtros, socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose srityse, vykdyti apskrityje valstybines ir tarpregionines programas;
- koordinuoti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą, taip pat derinti savivaldybių vykdomųjų institucijų veiklą, įgyvendinant regionines programas;
- numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengti programas.
Apskrities viršininkas bendradarbiauja su savivaldybių valdymo institucijomis, joms pavaldžiomis valdymo įstaigomis, koordinuoja bendras apskrities savivaldybių programas, bet savivaldybės jam nėra pavaldžios. Šiems tikslamas apskrities viršininkas inicijuoja regiono plėtros tarybos sudarymą.
Nuorodos
- Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas
- Lietuvos apskritys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 676 psl.