Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas - įstatymo galią turintis Lietuvos teisės normų, reguliuojančių civilinį procesą, rinkinys; LR teismo proceso teisynas, LR civilinio proceso teisės sąvadas, teisės kodeksas. Priimtas 2002 m. vasario 28 d. Įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. Kodeksą sudaro 7 dalys. Pirmosios 3 dalys yra skirtos bendrosioms nuostatoms, procesui pirmosios instancijos teisme bei teismo sprendimo kontrolės formoms – apeliacijai ir kasacijai, o taip pat proceso atnaujinimui.

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Pažeistų materialinių subjektinių teisių gynimo procedūrą reglamentavo 1964 m. LTSR civilinio proceso kodeksas, socialistinės teisės tradicijos teisynas, ne vieną kartą keistas ir papildytas, taip pat Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys bei atskiri įstatymai (pvz., LR įmonių bankroto įstatymas).

Po Nepriklausomybės atkūrimo reikėjo iš esmės naujai reglamentuoti pažeistų materialinių subjektinių teisių gynimo procedūrą, pritaikyti ją naujoms rinkos sąlygoms. Reikėjo užtikrinti proceso operatyvumo principo realizavimo, užtikrinti teismo nešališkumo ir jo aktyvumo galių balansą, sudaryti kuo palankesnes sąlygas priimti teisingam materialia prasme sprendimui.

Netgi ir novelizuotas recepuotasis tarybinis Civilinio proceso kodeksas visiškai neužtikrino šiuolaikiniam civiliniam procesui keliamų užduočių realizavimo. Egzistavo gana neribotos bylų vilkinimo galimybės nesąžiningai ginčo šaliai, nebuvo sprendimo už akių instituto, praktiškai neegzistavo pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos (būtent ji šiuolaikiniame procese yra pripažįstama pagrindine), buvo neaiškios teismo galių ribos ir kitos spragos. Be to senasis Civilinio proceso kodeksas negalėjo užtikrini tinkamo naujojo LR civilinio kodekso įgyvendinimo.

Kodeksą parengė 1996 m. vasario 5 d. LR Ministro Pirmininko potvarkiu sudaryta darbo grupė Kodeksui parengti. Jos vadovas - Virgilijus Valančius (teisėjas). Kiti grupės nariai - Artūras Driukas, Egidijus Laužikas, prof. Vytautas Nekrošius (VU TF), J. Orlauskas, Konstantinas Ramelis, A. Simniškis, Vigintas Višinskis.

Atsižvelgiant į teisės akto sudėtingumą bei didelę apimtį, Kodeksą Seime buvo siūloma svarstyti 2 etapais. Priėmus Civilinio proceso kodeksą, buvo pripažintas netekusiu galios ankstesnis Civilinio proceso kodeksas. Taip pat kartu su parengtu kodeksu buvo parengtas ir priimtas įstatymą, reglamentuojantis naujojo Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką. Taip pat, norint visiškai įgyvendinti Kodekse numatytas vykdymo proceso nuostatas, buvo įgyvendinta Vyriausybės patvirtinta Teismo antstolių sistemos institucinė reforma, priimti kai kurie poįstatyminiai aktai (būtini naujojo Civilinio proceso kodekso kai kurių normų įgyvendinimui).

Koncepcija[taisyti | redaguoti kodą]

Kodekso rengėjai rėmėsi socialiojo civilinio proceso modeliu, būdingu daugeliui Europos valstybių, labiausiai atsispindinčių Austrijos civilinio proceso teisėje (Austrijos CPK).

Kodekse iš esmės naujai reglamentuojama visas civilinis procesas, siekiant užtikrinti jau minėtų tikslų realizavimą (pažeistų materialinių subjektinių teisių gynimas, kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atstatymas bei teisės plėtra). Pirmiausiai būtina pastebėti, kad Kodekse galutinai apsispręsta dėl teisėjo vaidmens civiliniame procese. Kadangi Kodekso autoriai pasirinko socialinio civilinio proceso modelį, jo vienas iš esminių bruožų yra aktyvus teisėjas. Tai nereiškia, kad teismui suteikiamos neribotos galios. Atvirkščiai, šalių valia, sprendžiant disponavimo ginčo dalyku klausimus turi lemiamą reikšmę, tačiau teismas turi teisę pasiūlyti šalims svarstyti įvairius klausimus: pasirūpinti atstovavimu, pateikti papildomus įrodymus; tam tikrais atvejais teismui paliekama teisė rinkti įrodymus savo iniciatyva. Įtvirtinama teismo pareiga rūpintis įmanomai išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu. Svarbi naujovė yra ta, kad aiškiai įtvirtinama teismo pareiga nustatyti materialią tiesą byloje, t. y. būti įsitikinusiam ar beveik įsitikinusiam tuo, kad sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes.

Bendrosios nuostatos[taisyti | redaguoti kodą]

Kodekso I dalis – Bendrosios nuostatos - susideda iš 12 skyrių (I-XII skyriai). Ši dalis reglamentuoja klausimus, kurie yra bendri visam civiliniam procesui, visoms civilinio proceso stadijoms (civilinio proceso principai, bylų žinybingumas, bylų teismingumas, dalyvaujančių byloje asmenų teisinė padėtis, teismo sudėtis, teismo nušalinimas, procesiniai terminai, teismo išlaidos, teismo nuobaudos, proceso pagrindiniai ir bendri klausimai: procesiniai dokumentai, jų įteikimas, teismo pranešimai ir šaukimai, ieškininis pareiškimas ir jam keliami reikalavimai, laikinosios apsaugos priemonės, teismo posėdžių tvarka, bylos sustabdymo pagrindai ir tvarka, teismo posėdžio protokolo rašymo tvarka, teismo pavedimai).

Civilinio proceso principai[taisyti | redaguoti kodą]

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atskiras skyrius skirtas civilinio proceso principams, kurių aiškus formulavimas labai svarbus, pereinant nuo grynai lingvistinio, prie kompleksinio teisės normų aiškinimo. Kodekse suformuluoti ir nauji civilinio proceso principai, kurių nebuvo galiojančiame CPK – proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principas, reiškiantis tiek šalių, tiek bylą nagrinėjančio teismo pareigą rūpintis, kad byla būtų teisingai išnagrinėta jau pirmojo teismo posėdžio metu, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas kuo greičiau ir ekonomiškiau, kooperacijos principas, reiškiantis bylą nagrinėjančio teismo pareigą bendradarbiauti su bylos šalimis, siekiant, kad ginčas būtų išspręstas kuo operatyviau ir teisingai, teismo pareiga aiškinti ir taikyti įstatymus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Nesunku pastebėti, kad nemažai naujų nuostatų susiję su proceso operatyvumo principu, atsisakant iki šiol egzistavusių nuostatų, sudarančių galimybes neribotam proceso vilkinimui. Proceso operatyvumo principas pastaruoju metu įgauna vis didesnę reikšmę ir užsienio valstybių proceso teisėje, atsižvelgiant į tai, kad teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią terminą garantuoja Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis.

Proceso dalyviai[taisyti | redaguoti kodą]

Kodekse nemažai naujovių numatyta, reglamentuojant byloje dalyvaujančių asmenų procesinę padėtį. Pirmiausia, Kodekse įtvirtinta bendra dalyvaujančių byloje asmenų sąvoka - dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.

Antra, pažymėtina, kad ankstesniame LR CPK nebuvo įtvirtinta šalies sąvoka procesine teisine prasme. Asmuo, pareiškęs ieškinį viešajam interesui ginti, nebuvo laikomas ieškovu. Tai sąlygojo tam tikrą tokių asmenų proceso padėties neapibrėžtumą. Kodekse aiškiai įtvirtinamas procesinis tokių asmenų statusas - tais atvejais, kai pareiškiamas ieškinys viešajam interesui apginti, ieškovu procesine prasme tokioje byloje yra institucija, pareiškusi ieškinį. Teismas apie pradėtą bylą praneša asmenims, su kurių teisėmis yra susijęs pareikštas ieškinys. Šie asmenys, jų pačių, asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva, gali būti įtraukti dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, arba bendrininkais (iki šiol tokie asmenys buvo laikomi ieškovais).

Nemažai naujovių susiję su procesiniu veiksnumu. Kodekse įtvirtinta nuostata, kad ribotas procesinis veiksnumas atsiranda ne nuo 15, o nuo 14 metų, atsižvelgiant į naujojo CK nuostatas.

Numatomas naujas proceso dalyvis – kuratorius - asmuo, kuris gali būti teismo skiriamas šaliai, neturinčiai civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą, taip pat šaliai, kuri neturi jai atstovaujančio organo, priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu. Kuratoriaus paskyrimas – laikinas sprendimas, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas operatyviam bylos nagrinėjimui ir tam tikrų procesinių klausimų išsprendimui, kartu nepažeidžiant neveiksnios šalies interesų. Kuratoriaus įgaliojimai pasibaigia paskyrus šalies atstovą pagal įstatymą. Proceso operatyvumui užtikrinti taip pat numatytas naujas procesinio pobūdžio trūkumų, susijusių su civiliniu procesiniu šalies veiksnumu, šalinimo institutas.

Daug plačiau reglamentuojamas procesinio bendrininkavimo institutas. Atskiriamas įstatyminis (privalomas) ir fakultatyvinis bendrininkavimas, detaliai reglamentuojami procesiniai bendrininkų santykiai.

Tam tikros naujovės numatytos ir atstovavimo institute. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kodekse įtvirtinama nuostata, kad įstatymo numatytais atvejais būtinas advokato dalyvavimas procese. Privalomas advokato dalyvavimas įtvirtinamas kasaciniame procese, taip pat tais atvejais, kai privalomo advokato dalyvavimo reikalauja naujasis Civilinis kodeksas (Civiliniame kodekse numatyta, kad advokato dalyvavimas privalomas 2 atvejais: juridinio asmens tyrimo bylose (CK 2.126 str. 3 d.) ir priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo bylose (CK 2.115 str. 3 d.)).

Teisėjo nušalinimas, atsarginis teisėjas[taisyti | redaguoti kodą]

Kodekse pakeista teisėjo nušalinimo procesinė tvarka. Atsisakyta iki šiol galiojusios nuostatos, leidžiančios tam tikrais atvejais teisėjui pareikšto nušalinimo klausimą išspręsti pačiam teisėjui, kuriam toks nušalinimas pareikštas. Teisėjo(-ų) nušalinimo klausimą spręs atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas arba jų paskirtas teisėjas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris dienas nuo nušalinimo pareiškimo datos. Tais atvejais, kai teisme nėra pakankamo skaičiaus teisėjų, nušalinimo klausimą spręs atitinkamas aukštesnės teismo grandies teismas. Jeigu bylą nagrinėja teisėjų kolegija ir nušalinimas pareiškiamas ne visiems kolegijos nariams, nušalinimo klausimą išsprendžia teisėjai, kuriems nušalinimas nėra pareikštas. Jeigu balsų už ir prieš nušalinimą yra po lygiai, teisėjas laikomas nušalintu.

Svarbi nauja nuostata Kodekse – galimybė paskirti atsarginį teisėją tais atvejais, kai bylai nagrinėti reikia daug laiko. Šiuo institutu siekiama išvengti atvejų, kuomet pasitraukus vienam iš kolegijos teisėjų byla turi būti pradėta nagrinėti nuo pradžios. Atsarginis teisėjas dalyvautų bylos nagrinėjime nuo pradžios, todėl jam pakeitus teisėjų kolegijos narį byla būtų nagrinėjama toliau, nepažeidžiant betarpiškumo principo ir neužtęsiant proceso.

Procesiniai terminai[taisyti | redaguoti kodą]

Pažymėtina, kad Kodekse nėra nustatyti kai kurie procesiniai terminai, kurie pagal ankstesnį LR CPK buvo griežtai reglamentuojami. Atsisakyta (pagal ankstesnį CPK) pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui ir civilinės bylos išnagrinėjimo terminų, kurie yra praktiškai nerealūs. Įtvirtinama bendra nuostata, kad teismas privalo rūpintis, jog civilinė byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, nebūtų vilkinamas bylos išnagrinėjimas, turi siekti, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Tačiau paliekama galimybė įstatymu nustatyti bylos išnagrinėjimo terminą kai kurių kategorijų byloms. Pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijoje nustatomi terminai tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti, atsisakant vienodo pasirengimo termino visoms bylų kategorijoms, nepriklausomai nuo jų sudėtingumo.

Užstatas[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas naujų institutų – užstatas. Jo paskirtis – užkirsti kelią piktnaudžiavimams teise ir sąmoningam bylos vilkinimui. Kodekse nustatyta, kad Kodekso numatytais atvejais, teismas motyvuota nutartimi vieną iš šalių gali įpareigoti teismui įnešti tam tikro dydžio piniginį užstatą, siekiant užtikrinti tam tikrų procesinių veiksmų atlikimą arba būsimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Užstatas gali būti įnešamas pinigais į teismo depozitinę sąskaitą. Neatlikus procesinių veiksmų, kuriems užtikrinti yra paskiriamas užstatas, jis atitenka valstybei. Jeigu šalis neįneša teismo nustatyto užstato, teismas gali atsisakyti atlikti  procesinius veiksmus, kurių užtikrinimą šalis turėjo garantuoti užstatu.

Teismo nuobaudos[taisyti | redaguoti kodą]

Detaliau reglamentuojamos teismo nuobaudos. Areštas pripažįstamas išimtine teismo nuobaudos rūšimi ir gali būti skiriamas tik ypatingais atvejais, pavyzdžiui, asmenims, piktybiškai nepaklususiems pirmininkaujančio patvarkymams teismo posėdžio metu. Nustatomi tam tikri apribojimai arešto, kaip teismo nuobaudos, taikymui - areštas negali būti skiriamas nėščioms moterims, asmenims auginantiems vaikų iki dvylikos metų amžiaus, asmenims, kuriems nesukako 18 metų ir vyresniems kaip 65 metai, I ir II grupės invalidams. Praplečiama teismo galimybė taikyti procesines nuobaudas už procesinių reikalavimų nevykdymą, piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tai turėtų sudrausminti tiek šalis, tiek kitus proceso dalyvius ir padėti užtikrinti tinkamą procesą.

Didinamos teisminės baudos (pavyzdžiui, asmenims, pažeidusiems tvarką teismo posėdžio metu, teismas nutartimi galės skirti baudą nuo vieno šimto iki vieno tūkstančio litų, už aiškiai nepagrįstą nušalinimo pareiškimą galės būti skiriama bauda iki vieno tūkstančio litų)), svarbi nauja nuostata – baudos, paskirtos juridinių asmenų vadovams ar atstovams, išieškomos iš jų asmeninių lėšų Kodekse naujai reglamentuojama procesinių dokumentų sąvoka, apibrėžiami bendri jiems keliami reikalavimai, supaprastinama jų įteikimo procedūra, tuo pačiu numatant įvairių įteikimo būdų įvairovę.

Dokumentų įteikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Procesinių dokumentų įteikimas tarp advokatų, įgaliotiems asmenims ar kuratoriui – tai būdai, kurie jau daugelį dešimtmečių naudojami kitose Europos valstybėse, tuo pačiu ne tik taupant valstybės išlaidas, bet ir iš esmės pagreitinant patį bylos išnagrinėjimą. Visos šios proceso supaprastinimo, pagreitinimo ir ekonomijos galimybės įtvirtinamospateiktame Kodekse. Be to, aiškiai ir nedviprasmiškai Kodekse yra įtvirtinama šalių pareiga rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu. Remiantis anksčiau galiojusiu LR CPK, susidarydavo vaizdas, jog tai tik teismo reikalas. Ši situacija leido šalims neribotai vilkinti bylos nagrinėjimą praktiškai nepatiriant jokių neigiamų pasekmių.

Labai svarbi Kodekso naujovė - užtikrinamas visos byloje esančios medžiagos pateikimas proceso šaliai. Tuo būdu yra garantuojama, kad jau iki bylos nagrinėjimo šalys žinos visą byloje esančią medžiagą, o tuo pačiu ir viena kitos poziciją. Tai sudaro realias galimybes, kad byla būtų išnagrinėta jau per pirmąjį teismo posėdį.

Žyminis mokestis[taisyti | redaguoti kodą]

Pažymėtina, kad Kodekse yra mažinamas žyminio mokesčio dydis. Pagal ankstesnį CPK buvo numatytas turtiniuose ginčuose 5 procentų dydžio žyminis mokestis. Žyminio mokesčio mažinimo idėja pagrįsta tuo, kad žyminio mokesčio mokėjimas neturėtų būti barjeru naudojantis teise į teisminę gynybą, ir, antra, tuo, kad ankstesniame CPK nustatytas žyminio mokesčio dydis yra pernelyg didelis, neretai nepagrįstai ribojantis asmenų teisė į teisminę gynybą. Žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose Kodekse yra diferencijuojamas, atsižvelgiant į tai, kokia yra ginčo suma: kuo didesnė ginčo suma, tuo mažesnis yra nustatomas mokėtino žyminio mokesčio dydžio procentas (žr. į Kodekso 80 str. Žyminio mokesčio dydis). Numatoma, kad maksimalus žyminio mokesčio dydis yra 3 procentai nuo ginčo sumos, o maksimali mokėtina pinigų suma turtiniuose ginčuose yra 30 000 litų. Taip pat numatoma daugiau atvejų, kai yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio (žr. Kodekso 83 str. „Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo").

Proceso operatyvumo garantijos[taisyti | redaguoti kodą]

Kodekse atsisakyta anksčiau egzistavusios neribotos galimybės keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, pareikšti priešieškinį iki teismo sprendimo priėmimo. Tokia situacija sudaro galimybes vilkinti procesą ir neužtikrina proceso operatyvumo. Naujojo kodekso koncepcija – galutiniai šalių reikalavimai turi būti suformuluoti jau pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijoje, kad bylą būtų galima išnagrinėti jau pirmajame teismo posėdyje. Taigi, įtvirtinta nuostata, kad ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą, o atsakovas turi teisę pareikšti ieškovui priešieškinį iki nutarties skirti bylą teisminiam nagrinėjimui priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba, jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba, jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Siekiant pašalinti netikėtumo faktoriaus galimybę teisminio bylos nagrinėjimo metu, tuo pažeidžiant priešingos šalies teisę tinkamai pasirengti gynybai, įtvirtintos nuostatos, skirtos užtikrinti, kad visi šalių reikalavimai abiem šalims būtų žinomi iki teisminio nagrinėjimo pradžios. Iki šiol iš atsakovo nebuvo reikalaujama pateikti atsiliepimą į ieškininį pareiškimą. Tokiu būdu šalys atsidurdavo nevienodoje padėtyje – ieškovo argumentai, suformuluoti ieškininiame pareiškime, atsakovui buvo žinomi, tuo tarpu atsakovo poziciją ieškovas sužinodavo jau teisminio bylos nagrinėjimo metu. Siekiant išvengti tokios situacijos, Kodekse įtvirtinta nuostata, kad jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties nepateikia nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę esant ieškovo prašymui priimti sprendimą už akių. Be to, teismas turi teisę atsisakyti priimti atsakovo įrodymus bei motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu mano, kad vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje.

Laikinosios apsaugos priemonės[taisyti | redaguoti kodą]

Akivaizdus ankstesnio LR CPK teisinio reguliavimo trūkumas – laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės nebuvimas. Ankstesnis Civilinio proceso kodeksas numatė tik vieną apsauginę priemonę – ieškinio užtikrinimą, kuri gali būti taikoma tik pareiškus ieškinį. Akivaizdu, kad dažnai tai problemos neišsprendžia. Ieškiniui surašyti reikalingas tam tikras terminas, kurio metu gali būti padaryta neatitaisoma žala. Be to, ieškinio užtikrinimo priemonių sąrašas nėra tinkamas visoms bylų kategorijoms. Tam tikras apsaugos priemones numato Lietuvos Respublikos autoriaus teisių ir gretutinių teisių apsaugos įstatymas, tačiau pasigendama procesinių šių priemonių taikymo nuostatų.

Taip pat laikinųjų apsaugos priemonių įtvirtinimas Kodekse svarbus ir dėl to, nes tokiomis nuostatomis bus įgyvendinamos Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių tarptautinėje prekyboje (TRIPS) nuostatos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kodekse išplėstas galimų apsaugos priemonių sąrašas. Atsiranda tokios laikinosios apsaugos priemonės kaip atsakovui priklausančio daikto sulaikymas, atsakovo turto administratoriaus paskyrimas, draudimas atsakovui išvykti iš gyvenamosios vietos, įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti ir kt. (žr. Kodekso 145 str.).

Kodekse įtvirtinta galimybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones dar iki ieškinio pareiškimo, remiantis raštišku šalies prašymu. Šiuo atveju teismas pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones nustato terminą per kurį turi būti pateiktas ieškininis pareiškimas. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip 14 dienų. Nepateikus per teismo nustatytą terminą ieškininio pareiškimo, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Minėtas prašymas turi būti pateikiamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles nagrinės patį ieškinį. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iki ieškininio pareiškimo padavimo dienos privalo teismui nurodyti, dėl kokių priežasčių ieškininis pareiškimas nebuvo paduotas iš karto, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Atsisakyta nuostatos, kad prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę visada nagrinėjamas nepranešus asmeniui, prieš kurį nukreipiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Kodekse įtvirtinta nuostata, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus šiam asmeniui tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą neįmanomu.

Procesas pirmosios instancijos teisme[taisyti | redaguoti kodą]

Kodekso II dalis – Procesas pirmosios instancijos teisme - susideda iš 3 skyrių (XIII-XV skyriai). Ši dalis reglamentuoja klausimus, susijusius su procesu pirmosios instancijos teisme.

Įrodinėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Įrodymų srityje suformuluojamas įrodinėjimo tikslas, įvedama oficialaus rašytinio įrodymo sąvoka, kuriam suteikiama padidinta įrodomoji galia bei įtvirtinama šalių pareiga prisiekti apie duodamų paaiškinimų teisingumą. Kadangi, atsižvelgiant į privatų ginčo pobūdį, teismo galios kištis į jo turinį yra ribotos, negalime reikalauti objektyvios tiesos nustatymo byloje. Teismas sprendžia bylą tik toje apimtyje, kiek to reikalauja šalys ir negali išeiti už jų apibrėžtų ribų. Taip pat teismas negali savo iniciatyva rinkti įrodymų, jeigu abi šalys tam prieštarauja ir pan. Kodekso rengėjų pasirinktas variantas turėtų užtikrinti ir tam tikro viešojo ir privataus intereso apsaugą. Numatoma, kad įrodinėjimo tikslu yra visiškas arba beveik visiškas teismo įsitikinimas bylos aplinkybių buvimu ar nebuvimu.

Ankstesniame CPK nebuvo įtvirtintos oficialaus dokumento sąvokos. Esant tokiai padėčiai valstybės institucijos, viešojo registro ar notaro išduodami dokumentai, savo įrodomąja galia prilyginami bet kokiam kitam įrodymui, pavyzdžiui, jį galima paneigti liudytojų parodymais. Tai rodo aiškų nepasitikėjimą valstybės institucijų darbu ir to darbo nuvertinimą. Tiek tarpukario Lietuvoje, tiek ir absoliučioje daugumoje šiuolaikinių valstybių tokiems dokumentams yra suteikiama padidinta įrodomoji galia, kuri jokiu būdu nereiškia, kad teismui negali kilti abejonių dėl pateiktų oficialiųjų dokumentų. Teismas vertins ir šiuos, ir kitus įrodymus, tačiau tokių įrodymų negalima bus ginčyti liudytojų parodymais. Kodekso rengėjų pasirinkta oficialaus rašytinio įrodymo sąvoka ir įrodomoji galia atitinka klasikinę ir niekuo nesiskiria nuo atitinkamų reglamentacijų kitų valstybių procesiniuose kodeksuose. Be to, pasinaudota ir tarpukario Lietuvos patirtimi numatant, kad oficialaus rašytinio įrodymo negalima neigti liudytojų parodymais.

Priesaika[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbi naujovė yra ir šalių ir trečiųjų asmenų pareiga prisiekti apie duodamų paaiškinimų byloje teisingumą. Lietuvos civiliniame procese egzistavo pakankamai netobula situacija, kai įstatymas praktiškai leido šalims duodant paaiškinimus meluoti. Tai bandoma aiškinti Konstitucijos nuostata, jog niekas negali būti verčiamas duoti parodymų prieš save ar savo artimuosius giminaičius. Tačiau ši nuostata neleidžia šaliai meluoti, ji suteikia tik galimybę atsisakyti duoti parodymus. Daugelyje Europos valstybių šiuo klausimu yra įtvirtintas vadinamasis „dalinės“ tiesos principas, pagal kurį šalis privalo duoti teisingus paaiškinimus, kai kalba apie aplinkybes, kurios jai yra naudingos ir jai suteikiama galimybė nutylėti nenaudingas aplinkybes. Kita vertus, tai jokiu būdu nereiškia teisės meluoti. Analogišką patirtį siūlyta perimti ir naujame Kodekse. Šalis turi teisę atsisakyti duoti parodymus, jeigu tai reikš parodymus prieš save ar savo artimuosius giminaičius, tačiau, jeigu ji duoda paaiškinimus – privalo prisiekti, kad kalbės tiesą (aišku, laikantis dalinės tiesos principo).

Nemažai bylos nagrinėjimo vilkinimo galimybių anksčiau sudarydavo praktiškai neribota šalių laisvė teikti įrodymus viso teisminio nagrinėjimo metu. Šia teise piktnaudžiauja nesąžiningos šalys, o teismai negali imtis prieš šiuos veiksmus jokių veiksmingų priemonių. Kodekse įvedama galimybė teismui atsisakyti priimti šalies pateiktus naujus įrodymus (ius novorum), kurie galėjo būti pateikti anksčiau, jokiu būdu nereiškia neribotų teismo galių šioje srityje. Atvirkščiai, tokia teise teismas turėtų naudotis tik nesąžiningos šalies atžvilgiu, kai iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, tačiau tai nebuvo padaryta norint užvilkinti bylos nagrinėjimą arba, jeigu teismui pareikalavus atitinkami veiksmai nebuvo atlikti. Toks apribojimas sudarys palankias sąlygas proceso koncentracijai, o tuo pačiu ir galimybę bylą išnagrinėti per pirmąjį teismo posėdį. Atitinkamos priemonės yra naudojamos daugelio valstybių procesuose, kaip antai Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir kitose.

Pasirengimas nagrinėjimui teisme[taisyti | redaguoti kodą]

Kodekse iš esmės naujai reglamentuojama pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadija, kurioje bus surinkta visa bylos medžiaga, kas sudarys sąlygas bylą išnagrinėti jau per pirmąjį teismo posėdį. Atsisakoma iš esmės ydingos anksčiau galiojusios nuostatos, kad pasirengta teisminiam nagrinėjimui turi būti ne vėliau kaip per 7 dienas. Ši norma praktiškai paneigia realaus pasirengimo teisminiam nagrinėjimui galimybę, kadangi per tokį terminą įmanoma tik išsiųsti atitinkamus dokumentus kitai šaliai, tačiau netenka kalbėti apie galimybę sužinoti jos poziciją ginčijamais klausimais, suformuoti visą įrodomąją medžiagą ir pan. Kodekse įvestos dvi pasirengimo teisminiam nagrinėjimui galimybės – paruošiamųjų procesinių dokumentų būdu ir šaukiant parengiamąjį teismo posėdį. Kuri iš galimybių bus panaudota konkrečioje byloje galutinai, visais atvejais spręs bylą nagrinėjantis teismas. Pasiruošimas parengiamųjų procesinių dokumentų būdu turėtų būti taikomas tais atvejais, kai abi šalys yra atstovaujamos advokatų, kai bylos medžiaga yra grindžiama iš esmės rašytiniais įrodymais ir kitais atvejais, kai yra aišku, kad šalys pakankamai kvalifikuotai gali išdėstyti savo poziciją raštu (jei ne pačios, tai per atstovus). Jeigu teismas mano, kad byloje yra galimas susitaikymas, kad yra tikslinga pabendrauti su šalimis norint geriau suprasti reikalavimų bei atsikirtimų į juos esmę – teismas skirs parengiamąjį teismo posėdį. Svarbiausias naujos pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos privalumas yra tas, kad čia iš esmės bus galutinai suformuluoti ieškinio dalykas ir pagrindas bei atsikirtimai, t. y. jau iki bylos nagrinėjimo iš esmės taps aiškios šalių pozicijos byloje. Tai sudarys palankias galimybes išnagrinėti bylą jau pirmame teismo posėdyje. 

Sprendimų rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Kodekse įtvirtintos naujos sprendimo rūšys: dalinis sprendimas, preliminarus sprendimas, sprendimas už akių. Daliniu sprendimu (Kodekso 261 str.) siekiama galutinai išspręsti tik dalis ginčo. Dalinis sprendimas gali būti priimamas tuomet, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno kurio nors iš pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimu. Tuo pačiu dalinis sprendimas tampa galutiniu sprendimu toje ginčo dalyje. Siekta, kad šis institutas padėtų užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių. Pagal ankstesnį CPK esant sudėtingai, kompleksinei bylai net tais atvejais, kai tam tikrų sąlyginai savarankiškų reikalavimų pagrįstumas ar nepagrįstumas yra aiškus, stabilumas pasiekiamas tik įsiteisėjus galutiniam visos bylos sprendimui. Įteisinus dalinį sprendimą, būtų sudaryta galimybė išspręsti tokių reikalavimų klausimą, nelaukiant galutinio sprendimo. Dalinis sprendimas yra sąlyginai savarankiškas, ir gali būti skundžiamas atskirai nuo galutinio sprendimo. Dalinio sprendimo apskundimas neužvilkintų viso proceso - apskundus dalinį sprendimą, dėl kitų reikalavimų byla būtų nagrinėjama toliau.

Preliminarus sprendimas (žr. Kodekso 262 str.), kaip ir sprendimas už akių, tam tikra prasme yra savotiška procesinė sankcija (įspėjimas). Juo nurodoma, kaip gali būti išspręstas ginčas, jeigu atsakovas neatliks tam tikrų veiksmų.

Sprendimas už akių (žr. Kodekso 285 str.) - tai civilinio proceso institutas, žinomas praktiškai visose Europos valstybėse. Lietuvos civiliniame procese anksčiau egzistavo nuostata, kad, jeigu šalis nepateikia atsiliepimo į ieškinį ir neatvyksta į posėdį, laikoma, kad ji pareikštą ieškinį pripažįsta. Tokia situacija, viena vertus, leidžia atsakovui iki pat teisminio nagrinėjimo neatskleisti savo motyvų, o tai dažnai sukelia bylos nagrinėjimo atidėliojimą, kita vertus, – leidžia neatvykus atsakovui teismui automatiškai tenkinti pareikštą ieškinį praktiškai visiškai neatsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes. Sprendimo už akių institutas iš esmės šalina šiuos trūkumus. Juo šalys yra verčiamos ne tik pateikti galimas savo pozicijas procese, bet ir aiškiai pareikšti nuomonę dėl dalyvavimo ginčo nagrinėjime. O net ir tuo atveju, kai priimamas sprendimas už akių, teismas bent jau formaliai patikrina, kad kiekvienam reikalavimui pagrįsti būtų pateikti reikiami įrodymai. Be to, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes egzistuoja proceso atnaujinimo galimybė. Tad sprendimas už akių ne tik numato tam tikras neigiamas pasekmes šaliai atsainiai vertinančiai dalyvavimą teismo procese, bet ir pakankamas garantijas – kai vienas ar kitas procesinis veiksmas nėra atliekamas dėl svarbios priežasties.

Bylos nutraukimas ir pareiškimo palikimas nenagrinėtu[taisyti | redaguoti kodą]

Kodekse pakeistas bylos nutraukimo ir pareiškimo palikimo nenagrinėtu pagrindų sąrašas. Pirmiausia, įtvirtinta, kad bylos nutraukimo pagrindu yra ne „arbitražinis susitarimas“, o arbitražo sprendimas priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Bylos nutraukimas dėl arbitražinio susitarimo galėtų sudaryti kuriozišką situaciją – jei arbitražas atsisakytų nagrinėti konkretų ginčą (pavyzdžiui, pripažinus arbitražinį susitarimą negaliojančiu), šalis netektų teisės kreiptis tiek į teismą, tiek į arbitražą. Todėl arbitražinio susitarimo buvimas turėtų būti pagrindu palikti pareiškimą nenagrinėtu, o ne nutraukti bylą. Be to, nors arbitražinė gynyba prilyginama teisminei, tačiau arbitražinio susitarimo buvimas nereiškia, kad šalis jau yra pasinaudojusi teise į gynybą. Tuo tarpu arbitražo sprendimo (kaip ir teismo sprendimo) dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu buvimas rodo, kad šalis jau pasinaudojusi teisę į gynybą, todėl tokio sprendimo buvimas pripažįstamas pagrindu nutraukti bylą.

Iki šiol buvo reglamentuota tik situacija, kuomet mirus fiziniam asmeniui, buvusiam bylos šalimi, yra negalimas teisių perėmimas (procese nebelieka vienos iš šalių). Nebuvo išspręstas klausimas, ką daryti pasibaigus šalimi byloje esančiam juridiniam asmeniui. Todėl įtvirtintas dar vienas bylos nutraukimo pagrindas - jeigu likvidavus juridinį asmenį, kuris buvo viena iš bylos šalių, ginčo teisiniame santykyje neleidžiamas teisių perėmimas.

Atsiranda nauji pareiškimo palikimo nenagrinėtu pagrindai: jeigu atsakovas neprašo priimti sprendimo už akių Kodekso 246 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad ieškininis pareiškimas neatitinka ieškininio pareiškimo turiniui keliamų reikalavimų. Pastaruoju pagrindu, taip pat tais atvejais, kai nesumokėtas žyminis mokestis, pareiškimas galės būti paliktas nenagrinėtu tik tuo atveju jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina ir tik pirmosios instancijos teisme.

Teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kodekso III dalis – Teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas - susideda iš 4 skyrių (XVI-XIX skyriai). Ši dalis reglamentuoja klausimus, susijusius su jau priimtų pirmosios instancijos teismo sprendimų peržiūrėjimo forma – apeliacija, su priimtų apeliacinės instancijos teismo sprendimų kontrolės forma – kasacija, bei su proceso atnaujinimu.

Lyginant su ankstesniame CPK įtvirtinta teismų sprendimų kontrolės formų sistema, naujame Kodekse, atsižvelgiant į tam tikrus teismų praktikoje kylančius neaiškumus bei problemas, įtvirtintos kai kurios naujovės. Teismų sprendimų kontrolės formų sistema, įtvirtinta naujajame Kodekse, turėtų skatinti bylininkus visą faktinę bylos medžiagą pateikti jau pirmojoje teismo instancijoje. Tiek procesas apeliacinės instancijos teisme, tiek ir kasacinis bylos nagrinėjimas turi būti suprantamas kaip jau priimto byloje sprendimo (nutarties) kontrolės mechanizmai, o ne bylos nagrinėjimo iš esmės pratęsimas. Būtent ši tendencija yra pastebima civilinio proceso genezėje Europoje paskutiniaisiais dešimtmečiais.

Apeliacija[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausios bylų proceso apeliacinės instancijos teisme naujovės būtų tokios: Pirmiausia, numatoma įtvirtinti apeliacijos ribojimą ginčo suma. Jeigu ginčijama suma byloje yra 500 litų, apeliacija negalima (žr. Kodekso 303 str.). Tokia nuostata yra dėl dviejų priežasčių: pirma, bandoma neapkrauti apeliacinės instancijos teismų mažareikšmėmis bylomis, tuo pačiu taupant valstybės išlaidas ir išvengiant nepagrįsto bylinėjimosi.

Antra, buvo atsižvelgta į Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. priimtos rekomendacijos Nr. R(95)5 pavyzdinio sąrašo rekomendacines nuostatas dėl apeliacijos ribojimo protingomis sumomis.

Kodekse nustatomas ilgesnis apeliacinio skundo padavimo terminas – 20 dienų (asmenims, kurių buveinė arba gyvenamoji vieta yra užsienyje – 30 dienų). Apeliacinio skundo padavimo terminas ilginamas siekiant sudaryti šalims galimybę tinkamai surašyti apeliacinio skundo argumentus. Praktikoje nereti atvejai, kuomet apeliacinį skundą padavusi šalis siunčia apeliacinės instancijos teismui eilę skundo papildymų, motyvuodama nesugebėjimu per nustatytą terminą tinkamai susipažinti su teismo sprendimu ir apgalvoti teisinius skundo argumentus. Tokia situacija pažeidžia kitos šalies teises, nes jai žinomi tik tie apelianto argumentai, kurie nurodyti pirminiame skunde. Tokiu būdu pastaroji negali tinkamai pasirengti gynybai ir surašyti argumentuotą atsiliepimą į skundą. Kodekse įtvirtinta nuostata, kad pasibaigus apskundimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą yra draudžiama. Taigi, šalis, padavusi skundą anksčiau, iki šio termino pasibaigimo turės teisę pildyti savo reikalavimus. Tačiau pasibaigus šiam terminui jokie papildymai negalimi.

Buvo pakeista ankstesnė bendra taisyklė, numatanti, kad apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama laikantis vien tik žodiškumo principo. Šia nuostata siekiama pagreitinti procesą apeliacinėje instancijoje. Pastaroji tendencija pastebima Europos valstybėse – atsisakymas neriboto žodiškumo principo taikymo, kaip nesuderinamo su proceso operatyvumo principu. Įtvirtinta nuostata - apelianto prašymu  byla apeliacine tvarka gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliantas savo poziciją dėl žodinio bylos nagrinėjimo turėtų išdėstyti jau apeliaciniame skunde.

Atsisakius absoliutaus žodiškumo principo taikymo civiliniame procese pagal ankstesnį CPK (atskirųjų skundų nagrinėjimas, kasacinis procesas), teismų praktikoje kilo neaiškumų dėl byloje dalyvaujančių asmenų galimybės dalyvauti teismo posėdyje nežodinio bylos nagrinėjimo atveju. Kodekse aiškiai įtvirtinama, kad nežodinio bylos nagrinėjimo atveju šalys į teismo posėdį nekviečiamos ir jame nedalyvauja.

Tikslinama apeliacinės instancijos teismo teisė perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Ši apeliacinės instancijos teismo teisė pastaruoju metu sulaukė daugiausia teisinių diskusijų. Viena svarbiausių to priežasčių – anksčiau galiojusios normos, numačiusios tokio grąžinimo sąlygas, neaiškumas. Kodekse patikslinti bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui kriterijai. Nustatoma, kad byla visais atvejais grąžinama nagrinėti iš naujo nustačius absoliučius sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindus arba pirmosios instancijos teismui neatskleidus ginčo esmės, kadangi priešingu atveju būtų pažeista šalių teisė į tinkamą procesą pirmosios instancijos teisme.

Proceso operatyvumo principas taip pat reiškia, kad byla instancine sistema paprastai juda „tik į viršų“, o į žemesnę instanciją grąžinama tik išimtiniais atvejais, apeliacinės instancijos teismas pagal bendrą taisyklę turėtų pats ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas (išskyrus jau minėtus absoliutaus sprendimo ar nutarties negaliojimo atvejus). Tačiau ne visais atvejais toks sprendimas būtų geriausia išeitis. Nereikia pamiršti, kad būtent pirmosios instancijos teismas yra arčiausiai bylos kilmės vietos. Kartais bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme būtų aiškiai brangesnis ir lėtesnis (šalims tektų toli vykti į teismą, padidės dokumentų siuntimo išlaidos ir t. t.). Todėl įtvirtinta išimtis, jog tais atvejais, kai bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užvilkins galutinio sprendimo priėmimą ar padarys procesą iš esmės brangesniu, apeliacinės instancijos teismas panaikina teismo sprendimą ir grąžina bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kartu atsisakant anksčiau galiojusių neaiškių grąžinimo kriterijų.

Tam tikrų naujovių yra ir atskirųjų skundų nagrinėjime. Įtvirtinama teismo galimybė skelbti žodinį bylos nagrinėjimą ir atskirojo skundo nagrinėjimo atveju. Įtvirtinama iki šiol dėl neaiškių priežasčių iš teismo teisių sąrašo „iškritusi“ teismo galimybė pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį.           

Kasacija[taisyti | redaguoti kodą]

Nors koncepcine prasme kasacinio proceso teisinis reguliavimas nesikeičia – kasacija suprantama kaip išimtinė įsiteisėjusių teismų sprendimų kontrolės forma, kurios pagrindinis tikslas – vieningos teismų praktikos formavimas, Kodekse įtvirtinta nemažai naujovių. Dauguma jų - atsižvelgiant į teismų praktikoje iškilusias problemas, taikant kasacinį procesą reglamentuojančias normas. Siekiama užtikrinti, kad kasaciniame teisme bus nagrinėjamos tik tos bylos, kurios turi reikšmės vieningos teismų praktikos formavimui, kad procesas kasaciniame teisme atitiktų kasacijos specifiką – išimtinai teisės klausimų nagrinėjimą, nežodinį proceso pobūdį.

Buvo patikslinti kasacijos pagrindai, atsisakant nuostatos, kad kasacijos pagrindu gali būti bet koks materialios teisės normos pažeidimas. Užsienio valstybių praktika rodo, kad kasacijos pagrindu paprastai pripažįstamas tik esminis materialinės ar proceso teisės pažeidimas, turintis reikšmės vieningam teismų praktikos formavimui. Tai paaiškinama išimtiniu kasacijos pobūdžiu ir pagrindine jos paskirtimi. Taip pat atsisakoma atskirų proceso teisės pažeidimų, esančių kasacijos pagrindais, vardijimo. Kodekse įtvirtinta bendra norma, jog kasacijos pagrindu laikomas materialinės ar proceso teisės normų pažeidimas turintis esminę reikšmę vieningam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

Kodekse taip pat įtvirtintas naują kasacijos pagrindas, - kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevieninga. Praktika rodo, kad tokių atvejų pasitaiko. Kadangi iki šiol kasacijos pagrindu buvo laikomi tik tie atvejai, kuomet teismas byloje nukrypo nuo Aukščiausio Teismo formuojamos teismų praktikos, neišvengiamai iškildavo problema sprendžiant kuriuo išaiškinimu teismas turėjo vadovautis.

Suvienodinamas kasacijos ribojimas pinigų suma – kasacija negalima, kai ginčijama suma neviršija 5000 litų (atsisakyta anksčiau įtvirtinto diferencijavimo asmenų atžvilgiu), įvedama leidimų kasacijos sistema. Siekiant išvengti Aukščiausiojo Teismo apkrovos bylomis, neturinčiomis reikšmės vieningam teismų praktikos formavimui, atsisakyta anksčiau galiojusios nuostatos, jog tinkamai surašyto kasacinio skundo padavimas savaime reiškia kasacinio proceso pradžią. Praktika rodo, jog tokia sistema nepasiteisino. Sprendžiant kasacinio skundo priėmimo klausimą, remiantiskitųvalstybių aukščiausiųjų teismų praktika, įvesta atrankos kolegija, kuri sprendžia, atitinka ar ne pateiktas skundas kasacijos pagrindus. Taip vadinama leidžiamosios kasacijos sistema leidžia atsiriboti nuo aiškiai nepagrįstų ir neatitinkančių kasacijos esmės skundų nagrinėjimo. Leidimų sistema grindžiama tuo, kad šalys jau išnaudojo savo teisę į teisminę gynybą, kad skundžiamas įsiteisėjęs sprendimas ir, kad kasacijos pagrindinis uždavinys yra užtikrinti teisės aiškinimą bei vienodą teisminę praktiką Lietuvos Respublikos teismuose. 

Atsižvelgiant į kasacijos pobūdį (nagrinėjami tik teisės klausimai, kurie teisinio išsilavinimo neturinčiam asmeniui neretai yra sunkiai suprantami), Kodekse įtvirtinta nuostata, jog kasacinį skundą surašo advokatas. Išimtis daroma juridiniams asmenims bei kasatoriams, turintiems aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.

Atsižvelgiant į nežodinį kasacinio proceso pobūdį, Kodekse įtvirtinta pareiga pateikti atsiliepimą į kasacinį skundą. Nežodinis bylos nagrinėjimas lemia tai, kad tik esant tinkamai surašytam atsiliepimui, kasaciniam teismui bus žinoma abiejų šalių pozicija byloje ir bus išvengta šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo. Kodekse aiškiai įtvirtintos kasacinio teismo teisę peržengti kasacinio skundo ribos tais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas.

Ankstensiame Civilinio proceso kodekse nebuvo tinkamai atribotos proceso dalyvių teisės žodinio ir nežodinio bylos nagrinėjimo atvejais. Tai teismų praktikoje kėlė neaiškumų. Kodekse aiškiai įtvirtintos proceso dalyvių teisės ir jų realizavimo mechanizmas žodinio ir rašytinio proceso atveju.

Kodekse atsisakyta bylos perdavimo išplėstinei 7 teisėjų kolegijai ar Aukščiausiojo Teismo plenarinei sesijai pagrindų vardijimo. Manoma, kad toks klausimas turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečią situaciją – kai kuriais atvejais net ir esant kuriam nors iš išvardytų pagrindų bylos perdavimas yra aiškiai netikslingas. Nepasiteisino ir Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos šaukimas, nesant Aukščiausiame Teisme detalesnės teisėjų specializacijos. Manytume, kad tikslingiau būtų kviesti Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinę sesiją. Todėl Kodekse įtvirtinta bendra nuostata, jog byla gali būti perduota nagrinėti išplėstinei 7 teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas.

Neaiškumų ir ginčų praktikoje sukėlė Aukščiausiojo Teismo teisė grąžinti bylą žemesnės instancijos teismui – liko neaišku, kuris teismas – pirmosios ar apeliacinės instancijos – įstatymo leidėjo buvo turėtas omenyje. Neretai byla buvo grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tuo neišvengiamai pažeidžiant proceso operatyvumo principą. Užsienio valstybių praktika rodo, jog kasacinio teismo teisė grąžinti bylą žemesnės instancijos teismui reiškia bylos grąžinimą apeliacinės instancijos teismui. Išimtis galėtų būti daroma tais atvejais, kuomet byloje nustatomi šiurkštūs proceso teisės pažeidimai, reiškiantys, kad pažeista šalių teisė į tinkamą procesą. Tokiu atveju šalių teisių negalima apginti kitaip, kaip tik pradedant procesą nuo pirmosios instancijos. Taigi Kodekse buvo patikslinta anksčiau galiojusi nuostata, jog Aukščiausiasis Teismas pirmosios instancijos teismui bylą gali grąžinti tik, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai.

Atsisakoma kasacinio teikimo instituto. Niekas, išskyrus pačią šalį, neturėtų spręsti skųsti ar ne priimtą byloje teismo sprendimą – tai grynai materialią subjektinę teisę turinčio asmens reikalas. Bet koks valstybės kišimasis gali įnešti nestabilumo į privatinių teisinių santykių sferą, pažeisti jų dalyvių autonomiją. Be to, kasacinio teikimo institutas gali būti traktuojamas kaip instrumentas, kurio pagalba, nors ir netiesiogiai, gali būti kišamasi į teisėjų nepriklausomumą ir nešališkumą.

Taip pat atsisakyta anksčiau įtvirtintos nuostatos, kad kasacija negalima dėl nutarčių, kuriomis pareiškimas paliekamas nenagrinėtu. Nors tokia nutartis neužkerta kelio ateityje kreiptis į teismą, tačiau užbaigia procesą toje byloje. Todėl atsižvelgiant į tokių nutarčių svarbą ir galimą įtaką proceso operatyvumo principui, būtų tikslinga palikti galimybę vieningos teismų praktikos formavimui šioje srityje.

Proceso atnaujinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Esminių naujovių proceso atnaujinimo srityje nenumatyta. Buvo patikslintos kai kurios anksčiau galiojusios normos, atsižvelgiant į praktikoje kilusius neaiškumus. Atsisakoma iki šiol buvusio proceso atnaujinimo ir kasacijos pagrindų dubliavimo – asmenys, neįtraukti į bylos nagrinėjimą, jei sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus, gali paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, tačiau ne kasacinį skundą. Užsienio valstybių praktika rodo, jog tokia situacija laikoma klasikiniu proceso atnaujinimo pagrindu. Kodekse tvirtintas papildomas proceso atnaujinimo pagrindas - jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški materialios teisės taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Kadangi tokiu atveju kasacija negalima, tokiu būdu būtų galima ištaisyti teisės aiškinimo ir taikymo klaidas.

Teisinių santykių stabilumo užtikrinimo tikslais, sutrumpintas ankstesniame LR CPK įtvirtintas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti - prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti pateikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus vieną atvejį – kai procesas atnaujinamas Europos žmogaus teisių teismo sprendimų pagrindu, kai EŽTT pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ar jos papildomų protokolų nuostatoms. Tokiu atveju prašymo padavimo dėl proceso atnaujinimo terminas numatomas 10 metų[1][2].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Tekstas (aktuali redakcija nuo 2013-05-25)