Lietuvinė naktižiedė

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Silene lithuanica
Apsauga: 4(I) – Nenustatyta
Lietuvinė naktižolė (Silene lithuanica)
Lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica)
Polesės gamtos rezervate (Ukraina, Žytomyro sritis)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
( Magnoliopsida)
Poklasis: Gvazdikažiedžiai
( Caryophyllidae)
Šeima: Gvazdikiniai
( Caryophyllaceae)
Gentis: Naktižiedė
( Silene)
Rūšis: Lietuvinė naktižiedė
( Silene lithuanica)
Binomas
Silene lithuanica
Hugo Zapałowicz, 1911

Lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica), liaudiškai dar vadinama pūslote, puslilke, pūslgėle – gvazdikinių (Caryophyllaceae) šeimos naktižiedžių genties augalų rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą nuo 1962 m.[1]

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ryškiai žydintis žolynas yra palyginti retas pietinėje Lietuvoje (Dzūkijoje) ir gretimose teritorijose Lenkijoje,[2] Baltarusijoje,[3] [4] Ukrainoje (šiaurės vakarų dalyje).[5] Per Lietuvą eina šiaurvakarinė arealo riba. Augalas aptinkamas keliuose pietiniuose rajonuose: Alytaus, Lazdijų, Šalčininkų, Trakų, Varėnos, Vilniaus. Daugiausiai radaviečių smėlėtoje Dainavos lygumoje.

Dzūkijoje lietuvinė naktižiedė sutinkama Ūlos skardžių smėlynuose, prie miško keliukų, jungiančių šilinių dzūkų kaimus, kapinių kalneliuose, kur ryškiaspalvis augalas nesunkiai pastebimas. Augdama smėliuose, ji savo šaknimis stiprina jų atsparumą erozijai. Gali būti auginama darželiuose kaip dekoratyvinis augalas. Ši rūšis yra endeminė, todėl jos paplitimo sritis labai nedidelė. Nors rūšiai išnykimas negresia, tačiau nedideliame areale paplitęs augalas gali būti pažeidžiamas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą kartą lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica) paminėta lenkų spaudoje 1911 m. Atradėjas – lenkų botanikas Hugo Zapałowicz (1852–1917). Tokiu būdu ši rūšis buvo atskirta nuo panašios darželinės naktižiedės (Silene armeria L.)[6] ir kitų šios genties rūšių. Tada dar nežinota, kad šis augalas paplitęs labai ribotai, kad įspūdingiausiai atrodo būtent prie Ūlos. Povilas Snarskis „Vadove LTSR augalams pažinti“ (1954) tiktai pažymi, kad ši rūšis yra reta. Į saugomų Lietuvos augalų sąrašą įrašyta jau 1962 m.

Profesorė Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė 1971 m. liepos 20 d. netoli Valkininkų surado baltai žydinčią lietuvinę naktižiedę. O minint M.Natkevičaitės-Ivanauskienės šimtąsias gimimo metines (2005 m. spalio 5 d.) Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto salėje buvo rodomi du profesorės herbariniai pavyzdžiai: lietuvinė naktižiedė ir kampuotasis česnakas. Lietuvinė naktižiedė buvo rasta prie Ūlos, netoli Rudnios kaimo. 1988 m. LŽŪA docentas Erikas Purvinas (1908–1999) paskelbė straipsnį „Lietuvinės naktižiedės pėdomis“. E. Purvinas pirmasis surado šią retą rūšį Užnemunėje, Lazdijų rajone.

Augalo charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvinės naktižiedės morfologija iš knygos„Deutschlands Flora in Abbildungen“
Žiedynas. Lietuvinė naktižiedė Marcinkonių apylinkėse

Augalo stiebas tiesus, lieknas, viršuje išsišakojantis, galintis išsistiebti iki 20–50 cm aukščio. Lapai apatinėje dalyje suartėjantys, mentelių pavidalo, surinkti į rozetę. Kiti lapai pailgi, išplatėję per vidurį, aštriomis viršūnėmis. Stiebas ir lapeliai melsvi, lyg padengti vašku. Žiedai ryškūs, raudoni, rečiau balti, išsidėstę skėčio forma šakelių ir stiebo viršūnėse. Šakelėje yra po keletą trumpakočių žiedų, sudarančių lygų paviršių – skydelį. Kaip ir visi gvazdikiniai augalai, jie turi po 5 purpurinius ar rožinius žiedlapius, o išblukę būna beveik balti. Žydi liepos–rugpjūčio mėnesiais ir ilgiau. Vaisius veda rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Juos subrandina cilindrinėse dėžutėse. Dauginasi sėklomis. Žydėjimo laikotarpiu atsiveria vis nauji žiedai, o peržydėjusių dėžutėse bręsta 0,5 mm skersmens rudos sėklytės. Jos išbyra čia pat ir kitąmet ar dar vėliau sudygsta.

Naktižiedė gali būti vienmetis ar dvimetis augalas: taip gamta siekia apsaugoti šią rūšį, užtikrina jos sėkmingą gyvavimą. Penkialapiais žiedais žydintys augalai savo žiedelius atveria vakare ir žydi naktį, o apie juos sukasi drugiai. Ypač gerai jie matomi mėnesienos naktyje. Todėl šie augalai praminti naktižiedėmis, o jų gentis lotyniškai pavadinta Silene (iš gr. selene, 'mėnulis').

Augimo sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mėgiamos augavietės: sausi pušynai, pamiškės, viržynai, lengvos smėlio dirvos, dirvonai. Aptinkama ir antrinėse radavietėse: pakelėse, kirtimuose. Augalai jautrūs sukcesijai: augaviečių užžėlimui mišku, smėlingų šlaitų erozijai. Auga pavieniui arba grupelėmis. Saugomi Čepkelių rezervate, Dzūkijos nacionaliniame parke, Merkinės botaniniame draustinyje, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje.

Lietuvinė naktižiedė skurdžioje smėlio lysvėje gali sužydėti tais pačiais metais, nors gamtoje ji yra pusantrametė. Ši reta rūšis gali būti sėkmingai auginama darželyje šalia tradicinių laiškinių česnakų, diemedžių, smidrų ir gvazdikų. Gamtoje sėklų subręsta daug ir toli gražu ne visos jos gali sudygti. Taip yra todėl, kad lietuvinei naktižiedei reikia atviro smėlyno, ji negali konkuruoti net su vanagėmis ar kudlėmis. Kartais sužydi ir kvartalinėse pušynų linijose, kurios yra kultivuojamos, kad būtų apsisaugota nuo gaisrų plitimo. Tai rodo, kad lietuvinės naktižiedės sėklų bankas yra gana didelis. Lietuvinė naktižiedė yra eksplerentinė rūšis – tik sudaryk geras sąlygas, ir ji atsiras.

Šalia kultūrinių augalų lietuvinė naktižiedė sužydi birželio vidury, žydi iki liepos pabaigos, labai silpnai reaguodama į sausras ar lietų. Pavasarį išdygę augalai gali žydėti ir spalį, ir lapkritį. Gali dar subrandinti sėklas. Naktį žydinčias naktižiedes lanko sfinksai, verpikai ir pelėdgalviai, o dieną – machaonai, citrinukai ir perlinukai. Sėklos gali sunokti jau rugpjūtį, bet išbyra labai pamažu, net vasarį dar galima prisirinkti gerų sėklų. Vienas augalas subrandina iki septynių tūkstančių sėklų.

Sinonimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oficialiai pripažintas lietuvinės naktižiedės mokslinis lotyniškas pavadinimas – Silene armeria L. ir jos lotyniški sinonimai:[7]

  • Atocion armeria (L.) Raf.
  • Atocion armeria var. lituanicum (Zapał.) Niketić & Stevan.
  • Atocion armeria var. sparsiflorum (Schur) Niketić & Stevan.
  • Atocion armeroides Raf.
  • Atocion lituanicum (Zapał.) Tzvelev
  • Cucubalus fasciculatus Lam.
  • Lychnis armoraria Scop. (dar nėra priimto galutinio sprendimo, dėl augalo šio pavadinimo)
  • Silene lituanica Zapał.
  • Silene umbellata Gilib. (dar nėra priimto galutinio sprendimo, dėl augalo šio pavadinimo)

Galimi sinonimai:

  • Silene armeria var. sparsiflora Schur (2012 metais šio pavadinimo statusas pakeistas iš „sinonimas“[8] į „neaišku“)[9]

Lietuvinė naktižiedė monetoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvinė naktižiedė proginėje 50 Lt monetoje (reversas)

Lietuvos bankas serijoje „Lietuvos gamta“ 2009 m. išleido kolekcinę 50 Lt vertės sidabrinę monetą.[10] Jos reverse įamžinta lietuvinė naktižiedė. Ji pasirinkta atsižvelgus į gamtininkų siūlymus ir įvertinus tai, jog tai vienas iš kelių augalų, kurio pavadinime lotynų kalba skamba Lietuvos vardas. Naujosios monetos pristatymas įvyko Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose. Kartu išleistas gamtininko Selemono Paltanavičiaus paruoštas spalvingas lankstinukas su išsamia informacija apie augalą.

Monetos tiražą sudarė 10 000 vienetų. Jos grafinį projektą ir gipsinį modelį sukūrė dail. Giedrius Paulauskis. Panaudotas 925° prabos sidabras, svoris – 28,28 g, diametras – 38,61 mm.

Lietuvinė naktižiedė – pirmasis augalas iš Lietuvos raudonosios knygos, pavaizduotas lietuviškoje monetoje. Anksčiau leistose monetose Lietuvos bankas buvo pristatęs gyvūnus – pelėdą (Tyto alba), lūšį (Lynx lynx) ir kamanę (Bombus).

Kitos Lietuvoje augančios naktižiedės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Leokadia Witkowska-Żuk: Rośliny leśne. Warszawa: Multico Oficyna Wydawnicza, 2013. ISBN 978-83-7073-359-9
  • Lucjan Rutkowski: Klucz do oznaczania roślin naczyniowych Polski niżowej. Wyd. 2. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 2014, s. 149. ISBN 978-83-01-14342-8
  • Rozporządzenie Ministra Leśnictwa i Przemysłu Drzewnego z dnia 30 kwietnia 1983 r. w sprawie wprowadzenia gatunkowej ochrony roślin (Dz. U. z 1983 r. Nr 27, poz. 134)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.