Lietuvių kalbos salos

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Lietuvių kalbos paplitimas, XVI a.

„Lietuvių kalbos salos“ – nedideli plotai už Lietuvos ribų, kuriuose kalbama lietuviškai. Jie yra sąlygiškai arti sienos su Lietuva, tačiau iš visų pusių atskirti kitakalbių (lenkų, latvių arba baltarusių).

Baltarusijoje lietuviškai kalbančių daugiausia apie Apsą, Gervėčius, Lazūnus, Varanavą, Rodūnią. Toliausiai nutolusi lietuvių kalbos sala yra Zasečiai (Засеть) netoli Zietelos. Pasienyje su Lenkija lietuviškai kalbama apie Punską, Seinus, Suvalkuose. Latvijoje lietuviškai kalbama visų pirma Latgaloje. Toliausiai nuo Lietuvos kalbama Ciskodo apylinkėse netoli Rėzeknės.

Baltarusijos lietuvių šnektos sparčiai nyksta, daug kur lietuviškai temoka tik senoliai. Šios šnektos labai vertingos lingvistiniu požiūriu, nes dėl savo izoliacijos nuo didžiojo kalbos arealo jos yra išlaikiusios savitų, archajiškų ypatumų. Lenkijos lietuvių kalba nežymiai skiriasi nuo Lietuvos tarmių, Latvijos lietuvių šnektos mažai tyrinėtos.

Vietininko vartojimas

XX a. 2-ojoje pusėje tik Gervėčių, Lazūnų ir Zietelos lietuviai tebeturėjo išlaikę visus keturis vietininkus (bendrinėje lietuvių kalboje paprastai vartojamas vienas). Labiausiai šie vietininkai vartoti Lazūnuose, o Zieteloje ir Gervėčiuose buvo labiau apnykę, šias formas turėjo ne visi daiktavardžiai, o tik reiškiantys gyvus padarus. Čia, be dviejų vietininkų, vartojamų pietų ir rytų aukštaičiuose (Jonas Jablonskis juos vadino vidaus vietininkais), vartojami dar du – pašalio vietininkai. Taip, pašalio esamasis vietininkas (arba adesyvas) pasako, kad veikėjas ar veiksmas yra prie pat tos vietos, kuri išreiškiama šiuo vietininku (pvz., rugių pirkau žmogiep – „rugių pirkau pas žmogų“), o pašalio einamasis vietininkas (aliatyvas) nurodo, kad veikėjas ar veiksmas artėja, juda prie tos vietos, kuri išreikšta šiuo linksniu (pvz., mama daktarop važiavo – „mama pas daktarą važiavo“).