Liepsnotoji gotika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rueno Normandijos parlamento rūmai
Vilniaus Šv. Onos bažnyčia

Liepsnotoji gotika (pranc. flamboyant 'liepsnojantis') – architektūrinis stilius, vėlyvosios gotikos paskutinioji fazė Prancūzijos architektūroje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Liepsnotoji gotika plito XIV a. pabaigoje – XVI a. Pastatyta liepsnotosios gotikos puošnių sakralinių pastatų (Turo katedra, XV a., Vilniaus Šv. Onos bažnyčia), rotušių, rūmų (Ruene, XVI a.). Pastatams būdingas:

  • ypatingas puošnumas, formų įmantrumas – sudėtingo piešinio masverkai, skliautų netektoniškos briaunos;
  • gausus dekoras – reljefiški ornamentai, kreivos, vingiuotos liepsnos liežuvių pavidalo linijos, žuvies pūslės formos elementai, pleištinės arkos,
  • konstrukcijos paprastumas – bažnyčiose atsisakyta triforų, vietoj sudėtingo skerspjūvio piliorių mūryti apskriti stulpai. [1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algė Jankevičienė. Liepsnotoji gotika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 143 psl.