Lidija Meškaitytė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Lidija Meškaitytė
Gimė: 1926 m. gruodžio 30 d.
Antšvenčiai, Smalininkų valsč.
Mirė: 1993 m. liepos 31 d. (66 metai)
Jurbarkas
Veikla: liaudies dailininkė, tapytoja, miniatiūrininkė

Lidija Meškaitytė (1926 m. gruodžio 30 d. Antšvenčiuose, Smalininkų valsč., Pagėgių apskritis1993 m. liepos 31 d.) – liaudies dailininkė, tapytoja, miniatiūrininkė.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Tėvai – Klaipėdos krašto senbuviai. Mokėsi Smalininkuose, 1941 m. baigė 7 klasių mokyklą vokiečių kalba. 1944 m., artėjant karo frontui, su tėvais pasitraukė į Rytprūsius, tačiau 1945 m. nutarė grįžti atgal. Pasiekę Kauną, pailsėti įsikūrė subombarduotame name šalia geležinkelio stoties. Naktį įsisiautėjusi audra namą sugriovė. Lida atsidūrė po griūvančios sienos nuolaužomis. Jos gyvybę pavyko išgelbėti, tačiau abu dubens kaulai buvo sulaužyti. Sunkiai sužalota mergina, metus praleidusi lovoje, vėliau vaikščiodama su ramentais pradėjo piešti. Iš pradžių kopijuodavo atvirukus ar žurnalų iliustracijas, vėliau pradėjo lieti akvareles.

Nuo 1957 m. vietinės reikšmės personalinė pensininkė.[1] 1966 m. priimta į Liaudies meno draugiją, dalyvavo jos rengiamose parodose. Palaidota Smalininkuose, šalia savo tėvų – Jono ir Anės Meškaičių.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Dailininkės unikalumas – miniatiūrose atvaizduoti peizažai. Dėl patirtų sužalojimų negalėdama toli keliauti dažniausiai piešdavo greta namų esančius vaizdus. Paveikslai nutapyti taip kruopščiai ir preciziškai, jog juose puikiai matomas kiekvienas medžio lapas ar žolės stiebas. Net spalvas dailininkė stengdavosi parinkti kiek įmanoma natūralesnes, artimesnes gamtai. Be kelių šimtų (yra išlikusios 358) miniatiūrų L. Meškaitytė tapė ir natiurmortus, kompozicijas. Yra nutapiusi ir portretų.

Pirmą kartą L. Meškaitytės darbai eksponuoti 1952 m. Jurbarko rajono menininkų kūrybos parodoje. 1954 m. kūrinėlius parodžiusi Kauno dailininkams profesionalams ir išgirdusi palankų kūrybos įvertinimą, buvo paskatinta kurti toliau. Vienas pirmųjų L. Meškaitytę, kaip dailininkę, 1956 m. atrado tapytojas Kazys Abromavičius.[2] Nuo 1957 m. miniatiūros eksponuotos parodose Vilniuje, Rusijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Norvegijoje. 1958, 1962 ir 1968 m. išleisti trys pieštų atvirukų rinkiniai.

Atminimo įamžinimas[taisyti | redaguoti kodą]

1993 m. dailininkė testamentu darbus (iš viso 765) dovanojo Lietuvai. Juos saugoja ir eksponuoja Lietuvos dailės muziejus. Skulptoriaus Vinco Grybo muziejuje Jurbarke veikia nuolatinė jos akvarelių faksimilių paroda.[3] Jurbarko savivaldybė įsteigė L. Meškaitytės premiją, kuri kas treji metai įteikiama liaudies tapytojams už geriausius darbus Mažosios Lietuvos tema. 1998 m. Smalininkų vidurinei mokyklai suteiktas Lidijos Meškaitytės vardas. 2004 m. išleista dailėtyrininkių Daivos Bielinienės ir Marijos Kuodienės knyga „Lidija Meškaitytė. Gyvenimas ir kūryba“.[4] 2006 m. kovo 21 d. L. Meškaitytės sodyba Antšvenčių kaime įrašyta į LR kultūros vertybių registrą.[5]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lidija Meškaitytė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 56 psl.
  2. http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3050&st_id=6889&txt=meninink%C4%97%20-%2044k%20-
  3. http://www.oginski.lt/MUZIEJAI/grybo.lt.htm
  4. http://www.ldm.lt/Kaleidoskopas/Lidijos_m.htm
  5. "Lidijos Meškaitytės sodyba." Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-11-11.