Libijos karas
Libijos karas (arba Samdinių sukilimas, Karas be paliaubų) – Kartaginos samdinių Libijoje sukilimas prieš Kartaginą 241–237 m. pr. m. e.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sukilimas prasidėjo po Pirmojo Pūnų karo. Prie samdinių netrukus prisidėjo Šiaurės Afrikos gyventojai libiai, numidai ir kitos gentys. Samdiniai reikalavo išmokėti algas, o vietos gyventojai, kentėję nuo didelių mokesčių, juos rėmė.
Libijos kare dalyvavo apie 20 000 samdinių ir apie 70 000 vietos gyventojų. Maištininkai laimėjo keletą pergalių ir užėmė Tunetą. Sukilimas išsiplėtė ir persimetė net į Sardiniją. Kartaginoje buvo paskelbta visuotinė piliečių mobilizacija. 238 m. pr. m. e. Kartaginos karvedys Hamilkaras Barka išstūmė maištininkus į sunkiai pereinamas vietas ir sunaikino apie 40 000 žmonių. 237 m. pr. m. e. sukilimas buvo galutinai numalšintas.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Libijos karas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 108 psl.