Liberatoriai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bruto biustas

Liberatoriai (lot. liberatores 'išlaisvintojai') – senovės Romos laikais grupė žmonių, suorganizavusių sąmokslą prieš Gajų Julijų Cezarį jo diktatūros nuvertimo ir Romos Respublikos atkūrimo pretekstu. Šiuo vardu pasivadino jie patys. Liberatoriams vadovavo senatoriai Markas Junijus Brutas ir Gajus Kasijus Longinas, iš viso sąmoksle dalyvavo apie 60 narių.

Liberatoriai nužudė Cezarį 44 m. pr. m. e. Pompėjaus teatre. Vėliau diktatoriaus bendražygis ir padėjėjas Markas Antonijus sudarė su jais taikos susitarimą, tačiau tuoj pat jį sulaužė, iškilminga kalba per Cezario laidotuves pasmerkęs žudikus ir nuteikęs prieš juos publiką. Brutas ir Kasijus, bijodami susidorojimo, išvyko iš Romos į sau pavaldžias provincijas. Antonijui sudarius triumviratą su Oktavianu ir Lepidu, visi Romoje likę liberatoriai buvo įtraukti į proskripcijų sąrašus ir nužudyti. Brutas ir Kasijus mirė Filipų mūšyje Makedonijoje su savo armijomis kaudamiesi prieš Antonijaus ir Oktaviano legionus. Mūšis pasidalijo į du, kur Oktaviano kariuomenė kovėsi prieš Bruto, o Antonijaus – prieš Kasijaus. Gavęs neteisingą pranešimą, kad Brutas pralaimėjo, Kasijus nusižudė. Jo armija prisijungė prie Bruto ir tą dieną mūšis pasibaigė. Po dvidešimties dienų armijoms vėl susikovus, Brutas pralaimėjo ir taip pat nusižudė.

Pasak romėnų istoriko Svetonijaus, nei vienas iš liberatorių nepragyveno po Cezario mirties nei trejų metų, ir visi buvo nužudyti arba nusižudė patys.

Liberatoriams nepriklausė žymus politikas, oratorius ir aršus Cezario priešas Markas Tulijus Ciceronas. Manoma jis nieko apie sąmokslą nežinojo.