Lezginų kalba
| Lezginų kalba лезги чІал |
|
|---|---|
| Kalbama: | Rusija (Dagestanas), Azerbaidžanas |
| Kalbančiųjų skaičius: | 450 000 |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | nepatenka tarp šimto kalbamiausių |
| Kilmė: |
Kaukazo kalbos |
| Rašto sistemos: | Lezginų kirilica |
|
|
|
| Oficiali kalba: |  Dagestanas |
|
|
|
| ISO 639-1: | |
| ISO 639-2: | lez |
| ISO 639-3: | lez |
Lezginų kalba – viena kaukaziečių kalbų, lezginų tautos kalba.
Turinys |
Klasifikacija [taisyti]
Lezginų kalba priklauso nachų ir dagestaniečių, arba šiaurės rytų kaukaziečių kalbų šeimos dagestaniečių kalbų pogrupiui, su kitomis 9 šio pogrupio kalbomis sudaro lezginų kalbų grupę.
Skiriamos Kurako, Giundėjaus, Achtinsko ir kitos tarmių grupės.
Arealas [taisyti]
Lezginų kalba daugiausia vartojama Dagestano pietinėje (2002 m. surašymo duomenimis kalbančiųjų buvo – 260 000) ir Azerbaidžano šiaurinėje (apie 170 000 kalbančiųjų) dalyje. Dagestano (Rusijos Federacija) viena valstybinių kalbų, kartu su rusų, avarų, darginų, lakų, nogajų ir kt. kalbomis. Dar vartojama Gruzijoje, Kazachijoje, Turkijoje, kai kuriose Europos šalyse. Iš viso kalbančiųjų apie 450 000.
Kalba [taisyti]
Bendrinė rašomoji kalba susiformavo XIX a. Giundėjaus tarmės pagrindu. Lezginų kalba turi daug priebalsių, daiktavardžio 18 linksnių, 2 skaičius, veiksmažodžio keliolika laikų ir 7 nuosakas. Būdingas ergatyvinis sakinio modelis. Iki 1928 m. vartotas arabų raštas, 1928–1938 m. – lotynų raštas, 1938 m. jį pakeitė modifikuota kirilika. [1]
Lezginų kalba leidžiamos knygos, laikraščiai, iš jų didžiausi „Лезги газет“ Dagestane ir „Самур“ Azerbaidžane.
Literatūra [taisyti]
- Гюльмагомедов А. Г. Фразеология лезгинского языка. Махачкала: Дагучпедгиз, 1990.
Šaltiniai [taisyti]
- ↑ Lezginų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 62 psl.
- lez Etnologijos kalbos kodo „lez“ informacija (angl. Ethnologue information on language by code „lez“)
