Levretė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Levretė
Standartas: Nr. 200, X FCI grupė, 3 sekcija (trumpaplaukiai kurtai)
Ūgis (ties ketera)
Patinas: 32-38 cm
Kalė: 32-38 cm
Svoris
Patinas: 3-5 kg
Kalė: 3-5 kg
Savybės
Plaukas: Trumpas, lygus
Aktyvumas: Vidutinis
Intelektas: Vidutinis
Temperamentas: Žaismingas, atsidavęs, draugiškas, jautrus, smalsus
Tinkamumas apsaugai: Žemas
Tinkamumas tarnybai: Žemas
Vados dydis: 2-4
Ilgaamžiškumas: 15 m.

Levretė, italų kurtas (angl. italian greyhound, it. piccolo levriero italiano) – šunų veislė.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Levretės – sena, iš Egipto kilusi kurtų veislė. Būtent Egipte buvo rasta daugiausiai piešinių, papirusų, raižinių ant akmens, kuriuose vaizduojamos levretės. Sakoma, kad Kleopatra turėjo 2000 levrečių. Iš Egipto veislė pateko į Graikiją, o iš ten – į Romą, kur tapo mėgstamu patricijų šunimi. Senieji graikų dievai taip pat labai dažnai buvo vaizduojami su mažais kurtais.

Italijoje buvo rasta prieš 2000 metų pagaminta ir iki šių dienų puikiai išsilaikiusi marmurinė dviejų levrečių statulėlė. Galima spręsti, kad prieš kelis tūkstantmečius gyvenusios levretės niekuo nesiskirė nuo dabartinių.

XIV a. šis šuo išplito visoje Europoje, o ypač buvo mėgiamas Europos valdovų dvaruose. XVIII a. veislė toliau buvo vystoma Italijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Senosios Europos tapytojų drobėse taip pat labai dažnai buvo vaizduojamos levretės. Levrečių atvaizdų galima rasti Jano van Eico, Paolo Veronese’s, Antuano Watteau ir kitų menininkų paveiksluose.

Karalienės Viktorijos valdymo metu ši veislė išplito Anglijos ir Škotijos dvaruose.

1871 m. levretės pirmą kartą sėkmingai dalyvavo Londono šunų parodoje. Pilkai melsvos spalvos šunelis pelnė pripažinimą ir laimėjo daugybę prizų.

1880 m. levrečių veislę ištiko krizė. Veisėjai, norėdami dar labiau sumažinti jų ūgį, pradėjo jas kryžminti su toiterjerais, tačiau šis eksperimentas turėjo neigiamą poveikį levrečių charakteriui ir išvaizdai. Todėl 1900 m. Anglijos veisėjų klubas ėmėsi griežtų veiksmų, kad levretės atgautų savo pirminę išvaizdą. Tuo tikslu iš JAV buvo atgabenta keletas šunų. Po Antrojo Pasaulinio karo Vakarų Vokietija ir Anglija tapo pagrindiniais levrečių veisimo centrais.

Amerikoje ši veislė buvo pripažinta 1886 m., FCI levretės buvo užregistruotos 1968 m. gruodžio 23 d.

Išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Levretė

Levrečių ūgis – 32-38 cm, svoris – iki 5 kg. Spalvinė gama – vienspalvė arba visų įmanomų atspalvių juoda, rausvai ruda, pilka, tamsiai pilka ir geltona. Baltos dėmės leistinos tik ant krūtinės ir pėdų. Šuo išsiskiria ypatingai gilia krūtine, ilga kaukole, ilgomis kojomis, gracingais, elegantiškais judesiais.

Priežiūra[taisyti | redaguoti kodą]

Paprastai levretėms nereikalinga ypatinga priežiūra ar atsargumas. Tik mažus levrečių šuniukus reikia saugoti nuo galimų traumų, ypač nešiojant: dedant ant žemės šuniuką visų pirma reikia statyti užpakalines kojas, o tik po to priekines. Keliant ir laikant rankose levretę reikia laikyti tvirtai, nes kartais šuniukų elgesys gali būti neprognozuojamas ir jis gali pradėti muistytis bei iškristi. Visi pavojingi daiktai turėtų būti paslėpti nuo mažų levrečių šuniukų.

Charakteris ir temperamentas[taisyti | redaguoti kodą]

Levrečių charakteris yra labai lankstus, todėl kiekvienas šeimininkas gali užsiauginti levretę, puikiai atitinkančią jų gyvenimo būdą ir poreikius. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių mielai renkasi būtent šiuos šunis, kadangi jiems nebūtini ilgi pasivaikščiojimai, pakanka 15 min. Kaip ir visi kurtai, levretės yra mažai lojantys, tačiau sargūs ir be reikalo nekeliantys triukšmo šunys. Levrečių šuniukai net užaugę nepraranda vaikiško žaismingumo. Levretės pasižymi ypatingu „katinišku“ gracingumu ir elegancija, begaline meile ir atsidavimu savo šeimininkui.

Dėl puikaus temperamento bei charakterio levretėms nekyla jokių problemų bendraujant su kitais šunimis, katėmis ar vaikais. Tačiau jokiu būdu negalima levretės laikyti uždarytos narve. Tai jautrios psichikos, dinamiški ir žingeidūs šunys. Buvimas narve gali palikti gilų ir negatyvų pėdsaką jų psichikoje. Izoliuotos, narvuose laikomos levretės tampa baikščios ir nervingos.

Levretės labai myli savo šeimininkus, todėl to paties tikisi ir iš savo šeimininkų. Toks šuo puikiai tinka pagyvenusiems ar šiaip vienišiems žmonėms. Vikiteka