Levinas Benigsenas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Levinas Benigsenas
Bennigsen.jpg
Levinas Augustas Gotlybas Benigsenas
Gimė: 1745 m. vasario 21 d.
Braunšveigas
Mirė: 1826 m. spalio 15 d. (81 metai)
Bantelnas, Žemutinė Saksonija
Tėvas: Levinas Fridrichas Beningsenas
Veikla: Rusijos imperijos karinis veikėjas, kavalerijos generolas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Levinas BenigsenasVikiteka

Levinas Augustas Gotlybas Benigsenas (vok. Levin August Gottlieb Theophil, Graf von Bennigsen, rus. Лео́нтий Лео́нтьевич Бе́ннигсен, 1745 m. vasario 21 d. Braunšveigas – 1826 m. spalio 15 d. Bantelnas, Žemutinė Saksonija) – Rusijos imperijos karinis veikėjas, kavalerijos generolas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Baronas, kilęs iš Hanoverio didikų, Levino Fridricho Beningseno sūnus, nuo 1814 m. grafas. Nuo 1773 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, kariavo prieš turkus. 1787 m. paskirtas Iziumo husarų pulko vadu. 1792 m. dalyvavo Rusijos karinių junginių, kurie rėmė Targovicos konfederatus, kautynėse su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėskariuomene prie Myriaus ir Nesvyžiaus. Per 1794 m. sukilimą vieno iš rusų junginių, kurie Salų kautynėse atstūmė J. Jasinskio rinktinę, vėliau, plaukte persikėlę per Nemuną ties Alytumi ir sumušę tokio netiketumo nelaukusius lietuvius, užėmė Vilnių ir Kauną, vadų. 1794 m. generolas majoras.

1796 m. kartu su armija, kuriai vadovavo Valerijanas Zubovas, dalyvavo kare su Persija, pasižymėjo paimant Derbento tvirtovę. 1798 m. generolas leitenantas, bet 1798 m. rugpjūčio 30 d., patekęs į naujojo caro pavelo I nemalonę, išėjo į atsargą.

1801 m. kovo 23 d. rūmų perversmo, kuriame buvo nužudytas imperatorius Pavelas I, dalyvis, o kaip rašė atsiminimuose Platonas Zubovas, perversmo iniciatorius. Po perversmo vėl priimtas į tarnybą ir išsiųstas į garbingą tremtį. 1801 m. liepos mėn. – 1806 m. spalio mėn. Vilniaus generalgubernatorius. Pasižymėjo, kad apribojo vietos bajorų teises. 1802 m. kavalerijos generolas. Per 1806–1807 m. Rusijos ir Prūsijos karą su Prancūzija korpuso vadas, vėliau kariuomenės vyr. vadas. Prie Prūsų Yluvos sumušė Napoleono kariuomenę. 1812 m. rugpjūčio – lapkričio mėn. kariuomenės generalinio štabo viršininkas (dėl intrigų prieš M. Kutuzovą atleistas).[1] Tačiau apdovanotas brilijantiniais ženklais prie Šv. Andrejaus ordino ir 100 tūkst. rublių. 1813 m. rezervinės armijos, suformuotos Lenkijoje, vadas. 1813 m. spalio 1 d. jo vadovaujama Lenkų armija prie Drezdeno sumušo prancūzų maršalo Sen-Siro korpusą ir dalyvavo Leipcigo mūšyje. Už tai apdovanotas grafo titulu ir dvarais Rusijoje. Po Paryžiaus taikos apdovanotas 1-ojo laipsnio Šv. Georgijaus ordinu ir paskirtas 2-osios armijos vadu. 1818 m. atleistas iš tarnybos grįžo į Hanoverį.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Leonas Mulevičius. Levinas Benigsenas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 71 psl.