Leptis Magna

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Leptis Magna
Leptis Magna
Leptis Magna market place April 2004.jpg
Turgaus aikštė

Leptis Magna
Koordinatės: 32°38′18″N 14°17′34″E / 32.63833°N 14.29278°E / 32.63833; 14.29278Koordinatės: 32°38′18″N 14°17′34″E / 32.63833°N 14.29278°E / 32.63833; 14.29278
Vieta: Libija, Murgubo savivaldybė
Regionas: Tripolitanija
Istorija
Pastatytas: X a. pr. m. e.
Sugriautas: 534 m.
Laikotarpis: senovė
Tauta: finikiečiai, romėnai, vandalai
Informacija
Vikiteka: Commons-logo.svg VikitekaVikiteka
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 183
Septimijaus Severo arka

Lepcis Magna arba lot. Leptis Magna (dab. Lebda, arab. ‏لبدة‎ = Labda) – senovinis miestas Viduržemio jūros pakrantėje, dab. Libijoje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Lepcis Magna buvo didžiausias Tripolitanijos miestas, įkurtas – X a. pr. m. e. finikiečių iš Tyro ar Sidono kaip prekybinis uostas, VI – III a. pr. m. e. priklausė Kartaginai. IV a. pr. m. e. Kartaginai tapus viena galingiausių Viduržemio jūros regiono valstybių Lepcis Magna išaugo. II pūnų karo pabaigoje 202 m. pr. m. e. atiteko Senovės Romos sąjungininkui Numidijos karaliui Masinisai, bet faktiškai buvo savarankiškas miestas. Po 146 m. pr. m. e. III pūnų karo – Romai. 23 m. pr. m. e. tapo Prokonsulinės Afrikos provincijos dalimi. Valdant imperatoriui Trajanui tapo kolonija.

Suklestėjo Severų dinastijos laikais (193235 m.); mieste gimęs imperatorius Septimijus Severas atleido miestiečius nuo turto mokesčių. IV a. Lepcis Magną puldinėjo dykumų gentys, 439 m. nukariavo vandalai, 523 m. užėmė berberai, 642 m. sugriovė arabai. VIII a. miestas apleistas, ilgainiui jį užpustė smėlis.

Tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

1920 m. Lepcis Magną pradėjo kasinėti italų ir Libijos Antikinio palikimo tarnybos archeologai, nuo 1994 m. vykdomi kompleksiniai tyrimai. Tirtas I a. amfiteatro, 410 m ilgio kolonados, vedančios į uostą (193207 m.), Severo arba triumfo arkos (apie 203 m.), Septimijaus Severo forumo, II a. šventyklų, vad. Adriano pirčių, nimfėjo, tetrapilono, spalvota mozaika puoštų gyvenamųjų namų ir aikščių liekanos, 460 m ilgio stadionas. Rasta daug skulptūrų. Yra išlikę daug romėniškojo laikotarpio statinių griuvėsių, kurie užima 4 ha plotą. Dauguma pastatų statyti Septimijaus Severo laikais. Radinius saugo Lepcis Magnos muziejus. Nuo 1982 m. Pasaulio paveldo paminklas, gausiai lankomas turistų.[1]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Ranuccio Bianchi Bandinelli, Ernesto Vergara Caffarelli, Giacomo Caputo: The buried city. Excavations at Leptis Magna. Weidenfeld and Nicolson, London 1966.
  • Ernesto De Miro, Antonella Polito: Leptis Magna. Dieci anni di scavi archeologici nell area del Foro Vecchio. I livelli fenici, punici e romani. L’Erma di Bretschneider, Roma 2005, ISBN 88-8265-309-9.
  • Maria Floriani Squarciapino: Leptis Magna. Raggi, Basel 1966 (Ruinenstädte Nordafrikas 2).
  • Detlev Kreikenbom: Wandel der Stadt Leptis Magna während der frühen Kaiserzeit. Asymmetrische Kontakte und Innovation. In: Walter Bisang (Hrsg.): Kultur, Sprache, Kontakt. Ergon-Verlag, Würzburg 2004, S. 251–320, ISBN 3-89913-315-3.
  • A. Laronde und G. Degeorge: Leptis Magna. La splendeur et l´oubli. Hermann, Paris 2005.
  • Stefan Altekamp:Rückkehr nach Afrika. Italienische Kolonialarchäologie in Libyen 1911–1943, Böhlau, Köln – Weimar – Wien 2000 (Arbeiten zur Archäologie) ISBN 3-412-08099-3.
  • Detlev Kreikenbom, Leptis Magna vor der arabischen Eroberung. in Detlev Kreikenbom, Franz-Cristoph Muth, Joerg Thielman (Hrsg.), Atabische Christen – Christen in Arabien (Frankfurt am main u.a., Peter Lang, 2007), 35-54 (Nordafrikanisch / Westasiatische Studien, 6).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Leptis Magna. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 25 psl.