Lenkijos Respublikos pilietybė
Lenkijos Respublikos pilietybės įstatymas paremtas Ius sanguinis principu. Paprastai vaikai, gimę lenkų tautybės šeimoje, įgyja Lenkijos pilietybę nepriklausomai nuo vietos, kurioje jie gimė. Tuo tarpu asmenys, kurių tėvai neturi Lenkijos pilietybės, automatiškai negali tapti Lenkijos piliečiais.
Lenkijos pilietybės įstatyme nėra akcentuojama dviguba pilietybė. Teisės aktai nedraudžia dvigubos pilietybės, tačiau ją turintys asmenys Lenkijoje traktuojami vien tik kaip Lenkijos piliečiai.
Įgijimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lenkijos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant, atkūrimo, grąžinimo, natūralizacijos ir suteikimo tvarka.
Asmuo turi teisę įgyti Lenkijos pilietybę gimimu, Ius sanguinis (lot. kraujo teisė) principu, kai:
- abu tėvai yra Lenkijos piliečiai;
- vienas iš tėvų yra Lenkijos pilietis (-ė) bei kito, tėvo arba motinos, pilietybė yra nežinoma, neapibrėžta arba jos neturi;
- vienas iš tėvų yra lenkas (-ė), o kitas (-a) - kitos valstybės pilietis (-ė). Jei tėvai nesutaria, kokią pilietybę suteikti vaikui, kiekvienas iš tėvų gali kreiptis į teismą per tris mėnesius nuo vaiko gimimo dienos.
Lenkijos pilietybė gali būti "paveldėta“, net jeigu asmuo ir negimė Lenkijos teritorijoje. Pilietybės gali reikalauti Lenkijos piliečių palikuonys, kurie paliko šalį prieš jai tampant nepriklausomai 1918 metais.
Vaikui, gimusiam Lenkijos teritorijoje, nežinant tėvų pilietybės, taip pat automatiškai suteikiama Lenkijos pilietybė (ius soli, gimimo vietos principas).
Asmuo gali tapti Lenkijos piliečiu natūralizacijos (Ius domicilli) būdu, jei:
- pareiškėjas turi leidimą gyventi Lenkijos teritorijoje ir joje gyvena penkerius metus be pertraukos;
- asmuo ne mažiau kaip 3 m. gyvena santuokoje su Lenkijos piliečiu;
- asmuo turi legalų pragyvenimo šaltinį;
- pateikiama paraiška Lenkijos pilietybei gauti. Paraiška turi būti pristatyta per šešis mėnesius nuo tos dienos, kuomet buvo suteiktas leidimas gyventi Lenkijoje.
Vaikams automatiškai suteikiama Lenkijos pilietybė (iki 16 m.), jei jų tėvai įgijo pilietybę šiuo būdu. Vaikui sulaukus 16 m. reikalingas jo sutikimas dėl Lenkijos pilietybės įgijimo.
Lenkijos pilietybė gali būti suteikta itin išskirtiniais ir teisiškai pagrįstais atvejais, net jeigu jis/ji ir neatitinka anksčiau išvardintų kriterijų, pvz.: žymiems sportininkams.
Netekimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lenkijos pilietybė negali būti atimta iš asmens prieš jo valią. Pilietybės netenkama tik tada kai asmuo jos atsisako. Nuo 1962 m. vadovaujantis Lenkijos teisės aktais, įskaitant ir Konstitucija, Vyriausybė neturi galios panaikinti asmens pilietybės. Lenkijos pilietybės atsisakymas reikalauja peticijos su ją patvirtinančiais dokumentais bei Lenkijos Prezidento pritarimo. Administracinių bylų tvarkymas gali užtrukti iki kelerių metų, tačiau Prezidento žodis yra lemiamas ir negali būti apskųstas teismui.
- Jei abu tėvai atsisako Lenkijos pilietybės, jų vaikas (iki 16 m.) jos taip pat netenka. Jei vaikui daugiau nei 16 m., reikalingas jo sutikimas.
- Gimus vaikui, kai vienas iš tėvų nėra Lenkijos pilietis, vaikui parenkama kitos šalies pilietybė, atsisakyti Lenkijos pilietybės galima per 3 mėn. nuo vaiko gimimo.
- Lenkijos piliečiui praradus pilietybę dėl santuokos su užsienio valstybės piliete galima susigrąžinti savo pilietybę, jeigu minėta santuoka iširsta. Tokiu atveju asmuo turi kreiptis į savo gyvenamoje teritorijoje esantį vaivadą ar į Lenkijos konsulatą.
Dviguba pilietybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lenkijos teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžta dviguba pilietybė, tačiau kitos pilietybės turėjimas yra toleruojamas. 2007 m. gruodžio mėn. priimta „Lenko korta“ suteikia tam tikras Lenkijos pilietybės teises lenkų kilmės žmonėms, kurie neturi Lenkijos pilietybės ir kurie gyvena Rytų Europoje (pvz., Ukrainoje, Baltarusijoje). „Lenko korta“ yra dalinis Lenkijos piliečio paso pakaitalas iki 1939 m. buvusiems Lenkijos piliečiams, atsidūrusiems už Lenkijos valstybės ribų. „Lenko kortos“ savininkas neprivalo būti lenku. Jis privalo būti vienos iš 15 valstybių – buvusių SSRS respublikų – pilietis. Įstatymas orientuotas tik į tas žemes, kurių Lenkija neteko 1939 m., ir į jose gyvenančius buvusius Lenkijos piliečius. Turintys „Lenko kortą“ asmenys gali laisvai dirbti Lenkijoje, bei turi kitas teises į švietimą, kultūrą, sveikatos apsaugą. Turintiems „Lenko kortą“ asmenims (ne Europos Sąjungos piliečiams) reikalinga viza įvažiuojant į Lenkijos teritoriją.
2007 metais Lenkijos Seimui buvo pateiktas naujas Pilietybės įstatymo projektas. Jis žymiai liberalizavo Lenkijos pilietybės įgijimo klausimą. 2009 m. Seimo priimta naujoji įstatymo redakcija liberalizuoja Lenkijos pilietybės įgijimo tvarką ir užtikrina neribojamą teisę į dvigubą pilietybę. Iš Lenkijos piliečio, kaip ir anksčiau, negali būti atimta Lenkijos pilietybė prieš jo valią. Norint atsisakyti pilietybės nepakanka vien prašymo, būtinas Prezidento sutikimas.
Naujausia Lenkijos pilietybės įstatymo redakcija, kuri perduota Konstitucinio teismo nagrinėjimui, skelbia, kad Lenkijos pilietis, be apribojimų gali būti ir kitos valstybės pilietis, tačiau Lenkijoje jis laikomas tik Lenkijos piliečiu. Taip pat buvo atsisakyta reikalavimo išsižadėti kitos pilietybės įgyjant Lenkijos pilietybę. Pilietybę besąlygiškai įgyja kiekvienas vaikas gimęs Lenkijos teritorijoje, o už jos ribų – jei nors vienas iš tėvų yra Lenkijos pilietis. Anksčiau įstatymas numatė, kad jeigu vaikas gimė mišrioje šeimoje, tėvai gali jam parinkti pilietybę. Nuo šiol mišrioje šeimoje gimęs vaikas automatiškai taps Lenkijos piliečiu, tačiau galės įgyti taip pat antrojo sutuoktinio pilietybę.
Naujajame įstatyme naują galią įgijo „Lenko korta“. Garantiniu raštu, kuris užtikrina Lenkijos pilietybę, tapo „Lenko korta". Pagal pilietybės įstatymo 4 skyriaus 30 straipsnio 1 punkto 7 pastraipą užsienietis „Lenko kortos" savininkas įgyja teisę į Lenkijos pilietybę, neprarasdamas turimos pilietybės, jei teisėtai mažiausiai metus nuolat gyveno Lenkijos teritorijoje. Įstatymas taip pat suteikia galimybę atkurti ir grąžinti Lenkijos pilietybę visiems jos netekusiems nuo 1920 ųjų iki 1999 metų, išskyrus asmenis, kurie II pasaulinio karo metais savanoriškai tarnavo vadinamosios Ašies valstybių kariuomenėse, kenkė arba kenkia Lenkijos valstybei.