Leliūnų dvaras
55°28′44″š. pl. 25°23′15″r. ilg. / 55.478985°š. pl. 25.387572°r. ilg.
| Leliūnų dvaras | |
|---|---|
 Dvaro rūmai, 2014 m.
| |
| Vieta | Leliūnai Utenos rajonas |
| Įkurtas | XVII a. pr. |
| Parkas | Parko fragmentai, du tvenkiniai |
| Pastatų būklė | Išlikę dvaro rūmai |
| Savininkas | Pomarneckiai Arcimavičiai |
Leliūnų dvaras – dvaras, buvęs Leliūnuose. Išlikę dvaro rūmai miestelio šiauriniame pakraštyje, Topolių g. 27. Yra seno parko pavienių medžių, du tvenkiniai.
Rūmų pastatas vieno aukšto, su rūsine dalimi, stačiakampio plano, rekonstruotas. Patalpos išdėstytos abiejose koridoriaus pusėse. Cokolinė pastato dalis sumūryta iš akmenų su skaldytų akmenų užpildu. Pirmas aukštas iš raudonų plytų. Kolūkių laikais dvare buvo įkurta Leliūnų kolūkio kontora, o šiuo metu dvaras priklauso privačiam savininkui.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Minimas XVII a. pradžioje. XVII a. priklausė Pomarneckiams, vėliau – Arcimavičiams. 1788 m. dvarininkas Juozas Pomarneckis pastatydino antrą medinę 12x28 m² ploto Leliūnų bažnyčią Šv.Juozapo garbei. 1793 m. įsteigta parapija, 1795 m. bažnyčiai dovanotas valakas žemės, vadinamos Starkiškiu. 1794 m. pradėtos rašyti metrikų knygos. Dvare, be gyvenamo namo, buvo koplyčia, klojimas, trys daržinės, svirnas, bravoras. Dvarui priklausė aštuonios Leliūnų kaimo šeimos.
Yra išlikęs 1775 m. balandžio 3 d. Vilkmergės pavieto Leliūnų dvaro inventorius, pagal kurį kiekvienas dvaro valstietis už pusvalakį žemės ėjo lažą po 3 dienas savaitėje, atlikdavo 6 didžiąsias prievartas (,,gvoltus“), ėjo sargybas, moterys dvare skalbdavo, sodindavo, ravėdavo daržus, kirpdavo avis, pririnkdavo ponams po 2 kapas grybų, po gorčių uogų, riešutų ir t. t. Jeigu kuris iš tų valstiečių daugiau kaip pusę sodybinio valako norėtų dirbti, tada dėl priimtinės žemės turėdavo pranešti dvarui ir mokėti pagal susitarimą. Nepakeldami skurdo ir priespaudos, valstiečiai tiek Leliūnuose, tiek ir aplinkiniuose dvaruose pavieniui arba grupėmis bruzdėjo, siekė panaikinti baudžiavą.
1865 m. Leliūnuose įkurta rusiška mokykla, o šalia jos Leliūnų dvaro savininkas Siziniauskas įsteigė lenkišką mokyklą. Tačiau jų nelankė didesnis skaičius mokinių, nes miestelio gyventojai ir apylinkės valstiečiai stengėsi savo vaikus išmokyti skaityti ir rašyti lietuviškai.
Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, dvaro žemės buvo išdalintos nepriklausomybės kovų savanoriams ir dvaro kumečiams. Sovietmečiu čia buvo įsikūręs kolūkis.