Legioneliozė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Legionelės pro elektroninį mikroskopą
Legionella pneumophila

Legioneliozė (lot. Legionellosis, angl. Legionnaires' disease, Legion Fever, 'legionierių liga') – ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ūminės pneumonijos ar ūminės respiracinės ligos klinikiniais sindromais.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1976 m. Filadelfijoje (Pensilvanija) JAV karo veteranų organizacija Amerikos legionas buvo surengusi savo suvažiavimą. Jo dalyviams, gyvenusiems Bellevue-Stratford viešbutyje, pasireiškė epideminis ūminės pneumonijos protrūkis, kurio metu susirgo 182 žmogus, o 29 iš jų mirė.[1] Vėliau buvo nustatytos bakterijos, sukėlusios šią ligą, ir pavadintos Legionella pneumophila. Liga gavo legionierių ligos arba legioneliozės pavadinimą.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Legioneliozė būdinga išsivysčiusioms šalims. Europoje kasmet užregistruojama nuo kelių iki 1500 legioneliozės atvejų. Daugiausiai – Ispanijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Slovėnijoje ir Šveicarijoje.[2] Kasmet didėjant keliautojų skaičiui, daugėjant kondicionavimo įrangos, įvairios vandens įrangos buityje, didėja ir galimybės legionelėms plisti.

Žmogus šia liga užsikrečia aerogeniniu būdu, įkvėpdamas aerozolio (smulkių lašelių), kuriame yra šių ligos sukėlėjų legionelių. Pavojingiausi (su ligos sukėlėjais) vandens aerozoliai gali susidaryti dušuose ir čiaupuose, mineralinio vandens ir sūkurinėse voniose, pirtyse ir saunose, garų kondensatoriuose, dekoratyviniuose patalpų fontanuose, drėkinamose maisto vitrinose, sodų purkštuvuose, vandens valymo įrenginiuose, deguonies tiekimo sistemose.

Naudojant gėrimui ar maistui užkrėstą vandenį, šia liga neužsikrečiama. Taip pat negalima užsikrėsti ir nuo sergančio žmogaus. Ligos sukėlėjas – judrios gramneigiamos polimorfiškos aerobinės, negaminančios sporų ir kapsulių, Legionellaceae šeimos lazdelės. Legionelių genčiai priklauso 48 legionelių rūšys, 39 legionelių serogrupės yra virulentiškos žmogui. Europoje legioneliozę dažniausiai sukelia Legionella pneumophila. Šios bakterijos gyvena upių, ežerų, vandentiekio vandenyje, gamybinės ir visuomeninės paskirties objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Čia nusėdęs dumblas, rūdys pagerina sąlygas joms daugintis, ypač esant 20-45ºC temperatūrai. Žemesnėje nei 20 °C ir aukštesnėje nei 60 °C legionelės nesidaugina. Be to, jos tarpsta oro kondicionieriuose, aušintuvuose, kompresorinėse, dušinėse, baseinuose, įvairioje medicininėje aparatūroje, naudojamai kvėpavimo takų gydymui ir kt.

Didžiausia rizika užsikrėsti šia liga kyla sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, rūkoriams, asmenims, patyrusiems organų transplantaciją, onkologiniams ligoniams bei vartojantiems dideles gliukokortikoidų dozes. Profesinei rizikai priklauso statybos, žemės ir santechnikos darbus bei darbą su įvairiomis aušinimo ir oro kondicionavimo sistemomis ar pramonės įmonės, naudojančios terminį vandenį, dirbantys asmenys. Labiau jautrūs šiai infekcijai yra vyresnio amžiaus asmenys.[3]

Ligos formos[taisyti | redaguoti kodą]

Įvairios ligos stadijos. Krūtinės ląstos rentgenogramos (A) ir kompiuterinės tomografijos (B) nuotraukos ligoniui (42 m. vyrui) patekus į ligoninę. C, D nuotraukose – pokyčiai po savaitės gydymo

Šiai ligai būdingos dvi klinikiškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos:

  1. Legionierių liga, kuriai būdingas karščiavimas, mialgija (raumenų skausmai), kosulys, pneumonija. Inkubacinis periodas trunka 2 – 10 dienų. Ligonis pradžioje smarkiai karščiuoja, jaučia nuovargį, galvos ir raumenų skausmą, jį kankina sausas kosulys ir pleurinio pobūdžio skausmas krūtinėje, kuris progresuoja iki sunkios pneumonijos. Daliai ligonių (apie 30 proc.) paireiškia viduriavimas ar vėmimas, kitiems (apie 50 proc.) – sąmonės sutrikimai, hiponatremija (Schwarz-Bartterio sindromas). Krūtinės ląstos rentgenogramoje dažnai matyti abipusiai alveoliniai infiltratai, segmentinė ar skiltinė infiltracija. Trečdaliui ligonių pleuros ertmėse būna nedaug skysčio. 25 proc. ligonių pasireiškia plaučių fibrozė.
  2. Pontiako karštligė, kuriai būdinga lengvesnė ligos eiga be pneumonijos. Ligos inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki dviejų dienų. 2- 6 dienas trunka karščiavimas, galvos ir raumenų skausmas, sausas kosulys.

Profilaktika[taisyti | redaguoti kodą]

Legioneliozės profilaktika – ligos šaltinio nukenksminimas terminiais ar cheminiais metodais, oro kondicionavimo, vėsinimo, drėkinimo ir kt. sistemų tinkama priežiūra, teisingas vandens sistemų naudojimas, gydytojų legioneliozės diagnostikos žinių tobulinimas, taip pat visuomenės švietimas ir mokymas.

Pagrindinės profilaktinės priemonės:

  • neleisti vandeniui užsistovėti sistemose
  • reguliariai valyti dušų, dušų galvutes ir vandens čiaupus,
  • palaikyti karšto vandens temperatūrą 50 – 60ºC,
  • palaikyti šalto vandens temperatūrą iki 20ºC,
  • valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius oro kondicionavimo sistemose, vandens šildytuvus, vandens filtrus,
  • po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną dezinfekuoti karšto vandens sistemas ir kt.

Legioneliozė Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

2012 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 9 šios ligos atvejai. Susirgimai legionelioze nėra dažni, per paskutinius aštuonerius metus (2006-2013 m.) Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinėje sistemoje buvo užregistruoti 22 šios ligos atvejai.[4]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]